Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Jeigu toji draugė, Violeta, jums artima, galbūt galite nujausti tokio jos pasiryžimo motyvus arba bent jau pamėginti apie tai su ja pasikalbėti. Paprastai tokia moteris tikina, kad tiesiog nori atrodyti gražesnė, jaunesnė ir turi tokią teisę, tačiau galima pajausti, kad iš tikrųjų ji tiesiog nesugeba susitaikyti su amžiaus nulemtais natūraliais pokyčiais.
Tokios grožio aukos paprastai skrupulingai stebi savo veidą, puoselėja išorę ir išgyvena dėl kiekvieno spuogelio ar raukšlelės, bet visai nesidomi savo vidumi, vengia gilintis į savo sielos reikalus. O ten, tenka pripažinti, anaiptol ne viskas yra gražu ir glotnu.
„20-ies turi tokį veidą, kokį gavai pasogos, o 50-ies – tokį, kokį pati užgyvenai“, – sakė viena sena dama. Ji, kaip matyti, nebuvo susidūrusi su naujausiais grožio chirurgijos pasiekimais. Šiandien ir po 20-ies gali turėti tokį veidą, kokio užsimanei, o 50-metė gali atrodyti kaip 20-ies – jei, žinoma, nepagailės tam pinigų ir savo pačios sveikatos.
Moters veidas nūnai patiria neįtikėtinas transformacijas. Galima sakyti, kad jis tapo pirmuoju mūsų nemirtingumo troškimo įkaitu. Pajuokausiu, kad užpakalis šia prasme atsipirko gana pigiai – priemonėmis nuo celiulito. Kova su veido raukšlėmis – nepalyginti žiauresnė ne tik dėl chirurgo skalpelio, narkozės ir galimų komplikacijų.
ši kova dėl natūraliai prarandamos jaunystės susigrąžinimo turi ir kitą, nematomą frontą: tai grumtynės su laiku, partizaninis karas su individualybe, kurios atsisakoma pasirinkus unifikuotą dirbtinį grožį ir tariamą jaunystę.
Psichologai pastebi, kad veik visos grožio chirurgų pacientės patiria tą pačią rimtą komplikaciją: kartu su raukšlėmis jų veidai praranda biografiją, visus tuos pėdsakus, kuriuos jame palieka prabėgę metai ir patirti išgyvenimai. Tačiau naujojo veido savininkė dėl to tik džiūgauja. Dėkinga ji puola ant kaklo chirurgui tarsi kokiam išvaduotojui. Ji ketina pradėti naują, laimingesnį, gyvenimą…
Bet ar tai įmanoma? Plastikos chirurgai ir visi tie, kurie iš grožio industrijos pelnosi duoną su sviestu, tvirtina, kad operacijos iš tikrųjų pakeičia jų pacienčių gyvenimus. Tačiau psichologai sutartinai purto galvas: naujas veidas nieko nepadės! Taip, moterį atgaivina aplinkinių nuostaba, jos opiai savimeilei toks dėmesys ir komplimentai – tarsi balzamas. Tačiau terapinis efektas būna trumpalaikis. Kai tik pati moteris ir aplinkiniai apsipranta su atjaunėsiu veidu, vėl ima kamuoti seni sielos defektai.
Nesupraskite klaidingai: tos, kurios tobulina veidą chirurginiu būdu, nėra psichikos ligonės. Dažniausiai tai nebrandžios, turinčios tapatybės sutrikimų asmenybės, kurios nesusivokia savo sieloje, todėl vidines bėdas projektuoja į išvaizdos defektus. Laimingi žmonės tapatumo ir meilės sau reikalus išsprendžia dar paauglystėje, o kai kurie nelaimėliai su šiomis bėdomis kamuojasi visą gyvenimą. Ir naiviai tikisi pamilti pigiausiu (čia nekalbu apie grožio operacijos kainą litais ) ir sparčiausiu, tačiau labai nepatikimu būdu.
Tačiau tai nereiškia, Violeta, kad savo draugę nuo tokio žingsnio turėtumėte atkalbinėti, juolab – juo baisėtis ar teisti. Nemanau, kad tai padėtų, tačiau turite teisę nepritarti. Artimi draugai ir yra tam, kad mylėtume juos tokius, kokie jie yra – su visais trūkumais, kad ir pakoreguotais skalpeliu, nemėgindami patys jų pakeisti. Būtent tokia meilė veikia gydomai, raminamai, guodžiamai. Ir yra vertingiausia, ką mes galime duoti kitiems ir patys gauti dovanų.
Freeimages – Keith Syvinski nuotr.
