Dėkoju už laišką. Jį pradėdama, rašote lyg ir ne apie save, o apie “tokį žmogų „ kaip Jūs. Iš tiesų, tai, ką kuo dalijatės, gali būti svarbu ne vien Jums, o ir kitiems žmonėms, turintiems panašių sunkumų. Tokių žmonių tikrai yra daug, Jūs nesate vieniša.
Jūsų dabartis pilna įtampos, jaučiate ją ir nuo jos vargstate. Kai klausiate, ką daryti, aš galėčiau pasiūlyčiau bent du kelius. Kiekvienas iš jų gali duoti pakankamai gerų rezultatų, tačiau nė vienas nebus labai lengvas.
Pirmasis kelias būtų Jūsų įtampos šaltinio ieškojimas. Tai būtų psichologinis savęs pažinimo darbas. Jūs pati labai aiškiai susiejate įtampą su baime. Visų pirma turėtumėte savęs paklausti, ko Jūs bijote? Ar bijote konkretaus žmogaus, pavyzdžiui, savo viršininko, darbdavio? Kuo jis Jums atrodo grėsmingas, pavojingas? Gali Jus išbarti, sugėdinti, apkaltinti, kaip nors nubausti?
Jei, atsakydama į šiuos klausimus, aptiksite, kad baimę Jums kelia grėsmingas viršininko įvaizdis, labai svarbu suvokti, kiek realios yra grėsmės, kurių bandote išvengti, nuolat tikrindama jau padarytą darbą. Labai dažnai mums įtampą kelia vaizdiniai, kuriuos nuolat kuria mūsų pačių vaizduotė.
Tų vaizdinių ištakos gali būti tolimoje vaikystėje, kai pasaulį mums atstovavo arčiausiai mūsų buvę suaugusieji. Jei Jus vaikystėje nuolat nuvertindavo (“žioplė„ , “ką čia pridirbai„ , “neliesk, sugadinsi„ , “visai ne taip reikia daryti, duokš man„ ir panašiai), kiekvienas Jūsų savarankiškas veiksmas gali būti susijęs su tokio nuvertinimo baime.
Kaip atsvarą šiam jausmui galėtumėte praktikuotis pati save pagirti. Pavyzdžiui, atlikusi vieną užduotį ir ją patikrinusi, pati sau pasakykite: “esi šaunuolė, puikiai susitvarkei, tavo darbas pavyzdingai atliktas, gali savimi didžiuotis„ .
Puikiai suprantu, kad iš pradžių šie žodžiai skambės dirbtinai, netikrai, gal kels pasipriešinimą ar glumins. Labai svarbu, kad po pirmo bandymo nenumotumėte į tai ranka. Juk ir dviračiu važiuoti ne iš pirmo karto išmokstame, reikia gerokai pavargti, kol pedalų mynimas ir lygsvaros laikymas tampa malonumą teikiančia veikla.
Kitas kelias būtų mokytis mažinti įtampą, atpalaiduojant raumenis ir nesigilinant į įtampos šaltinį. Tam yra sukurtos ir pasaulyje plačiai taikomos įvairios atsipalaidavimo sistemos. Dabar jau ir Lietuvoje galima nusipirkti garso kasečių su atsipalaidavimo įrašais, jas platina didžiųjų miestų knygynai ir kai kurios gydymo įstaigos.
Taip pat knygynuose ir bibliotekose galima rasti įvairios literatūros, kurioje gana smulkiai, žingsnis po žingsnio, aprašyti specialūs pratimai. Dauguma tokių leidinių parengti kaip savarankiško mokymosi vadovėliai. Jais naudojantis, galima sėkmingai siekti savo tikslo — geresnės savijautos.
Kai kuriems žmonėms savarankiškai mokytis gana sunku, tada tenka ieškoti išmanančio specialisto, kuris galėtų pabūti „ treneriu“ . Manau, kad informaciją, kas Jums galėtų padėti, galėtumėte rasti artimiausiame psichikos sveikatos centre. Tačiau noriu iš anksto perspėti, kad atsipalaidavimo pratimai efektyvūs, tik juos sistemingai atliekant, taip, kaip kasdien valomės dantis.
Linkiu sėkmės.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė,
psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
