Pusę metų gyvenome atskirai, aš norėjau skirtis, bet vyras labai atgailavo, prašė grįžti. Mano tėvai irgi spaudė visokiais būdais, kad taikyčiausi ir gyventume kartu. Sutikau, parėjom. Tiesą sakant, pagalvojau apie vaikus.
Vyras iš pradžių labai „stengėsi“, bandė visaip kaltę išpirkti, dovanomis ir meilikavimais. Bet visa tai pasirodė apgavystė… Sužinojau, kad jis vėl turi moterį, lankosi pas ją. Kai radau jos žinutę telefone, nelabai ir gynėsi. Liepiau apsispręsti, bet jis, matyt, norėtų gyventi ir su šeima, ir su meiluže. Kaip man toliau elgtis?“
Dėkoju už laišką. Aprašote sudėtingą dabartinę savo gyvenimo situaciją ir jos trejų metų priešistorę. Daugiausia kalbate apie veiksmus: išėjau, sugrįžau, liepiau apsispręsti, nesikraustysiu. Baigiate klausimu, ką Jums daryti. Skaitant ir bandant Jus suprasti, man kyla nemažai klausimų, daugiausia apie tai, koks vidinis turinys siejasi su Jūsų poelgiais: ką jautėte, ką galvojote, ko siekėte, darydama vieną ar kitą veiksmą.
Žinau, kad ne visiems žmonėms lengva kalbėti apie jausmus ar juos savyje atpažinti. Gali būti, kad Jums tai irgi sunku. Geriau save suprasti galima, ir gilinantis į savo mintis — ką konkrečiu metu galvojame apie save, apie kitus žmones. Prieš trejus metus, sužinojusi apie vyro neištikimybę, aiškiai ir nedviprasmiškai parodėte savo poziciją.
Išėjote pas mamą, ketinote išsituokti su vyru, tačiau to nepadarėte. Kas įvyko? Kokie vyro ar tėvų argumentai prisidėjo prie to, kad pakeitėte savo sprendimą? Iš to, ką rašote, susidaro įspūdis, kad Jūs pati nesijaučiate atsakinga už savo sugrįžimą. Kartais, darydami kokį nors veiksmą kitų spaudžiami, mes galvojame „na, gerai, padarysiu kaip tu nori, pažiūrėsim, kas iš to išeis“. Ir išeina tikrai blogai, nes tai, ką darome iš pykčio, negali virsti gėriu.
Jūs sugrįžote pas vyrą, jam neatleidusi. Ar bent turėjote norą atleisti jam? Iš to, ką rašote apie savo reakcijas į vyro pastangas, man atrodo, kad ne. Taip pat ir netikėjote juo, jo ketinimais.
Suprantu, kad po išdavystės pasitikėti žmogumi nėra lengva, tačiau, turint tokią intenciją, tai yra įmanoma. Pabandykite įsivaizduoti, kaip reaguotumėte, jei kas nors pašieptų Jūsų dovanas ar meilius žodžius. Ko gero, Jūsų vyras turėjo nuolat jaustis kaltas. Ar to Jūs siekėte? Gal buvote jam paskyrusi bausmę — atgailauti iki gyvos galvos? Atstūminėdama jį baudėte, vis primindama, kad jis — „blogietis“?
Dabartinėje situacijoje irgi išlieka tie patys vaidmenys: jis — blogiukas, turintis kitą moterį, jūs — nuskriausta moteris, jo netinkamo elgesio auka. Suprantu, kad ne to tikėjotės.
Jūsų vyras nesutiko atgailauti visą gyvenimą. Nesiruošiu jo teisinti, jis visiškai atsakingas už savo poelgius ir santykius su moterimis. Noriu pasakyti, kad prie to, kas vyksta šeimoje, prisidėjote abu.
Tai ne kaltinimas, o kvietimas peržiūrėti savo indėlį į santykius. Nėra būdų, kurie priverstų kitą žmogų daryti tai, ko mes norime. Savo norus — sąmoningai ar nesąmoningai — įgyvendiname patys. Kad rastumėte atsakymą į savo klausimą, ką daryti, pirmiau turėtumėte suprasti, ko norite: išvaryti vyrą iš namų, nugalėti konkurentę ir susigrąžinti vyrą, atleisti jam ar toliau keršyti?
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
