Ji su užsidegimu pasakoja apie savo “meilę„ , aš klausausi jos, o paskui lieka kažkoks nemalonus jausmas. Juk aš puikiai pažįstu jos vyrą, bendraujame šeimomis, o dabar lyg ir slepiu jos romaną. Bandau pati sau aiškinti, kad santykiai su vyrais yra jos asmeninis reikalas, ne man ją teisti, tik pastebiu, jog pradedu vengti skambinti jai. Nenoriu prarasti draugės, bet ir toliau šitaip bendrauti labai sunku. Ką man daryti?„
Klausimas, kurį keliate savo laiško pabaigoje, įprastas keblioje situacijoje atsidūrusiam žmogui: ką man daryti, kaip elgtis? Atsakymas į jį neatsiejamas nuo kito klausimo–ko norėtumėte pasiekti? Iš to, ką rašote, galima suprasti, kad esate apimta stiprių jausmų, jaučiatės pasimetusi tarp skirtingų troškimų.
Klausydama draugės pasakojimų apie jos romaną, bandote tramdyti kylančius jausmus, pati sau sakydama: nesikišk, čia ne tavo reikalas, tačiau akivaizdu, kad Jūsų jausmai niekur nedingsta. Neskambindama draugei, ko gero, norite kažko išvengti, tačiau tuo pačiu kyla baimė prarasti draugę. Ko šioje situacijoje norėtumėte sau? Sumažinti vidinę sumaištį, jaustis ramesnė? Rasti būdą, kaip išsaugoti draugystę su moterimi, kuri po daugelio pažinties metų atskleidė Jums iki šiol nepažintą savo pusę ir išbalansavo judviejų santykį ?
Rašote, kad su drauge esate išgyvenusios įvairių sunkumų, juose parėmusios viena kitą. Taigi, išbandymus nelaimėmis judvi atlaikėte. Ko gero, net neabejojate: jei šiandien ištiktų bėda, skubėtumėte jai į pagalbą, ji lygiai taip pat padėtų Jums. Tačiau dabartinis išbandymas yra kiek kitoks. Aš jį pavadinčiau išbandymu nesutarimais. Man, kaip ir Jums, atrodo, kad santykis nebegali išlikti toks, koks jis buvo, nes Jūsų draugė į jį įnešė nemažai naujo. Jūs į tas naujoves neišvengiamai reaguojate ir bijote, kad atviresnė reakcija suardys patį santykį.
Tai, kaip elgiasi Jūsų draugė, neatitinka Jūsų vertybių, Jūsų supratimo apie šeimos gyvenimą, kelia keblumų Jums bendraujant su kitais žmonėmis, konkrečiai — su draugės vyru. Puikiai suprantu, kad dėl to galite jausti nepasitenkinimą, susierzinimą, pyktį. Kaip šie nemalonūs jausmai gali būti suderinti su Jūsų įsivaizdavimu apie draugystę ir patirtimi, kai viena kitą supratote, parėmėte? Ar galima draugei pasakyti “tu man labai brangi, bet aš nepritariu tam, ką tu šiuo metu darai„ , ar draugystė — tik besąlygiškas vienas kito palaikymas?
Kaip paradoksaliai beskambėtų, sunku gali būti ir dėl to, kad pagalbos nereikia nei Jums, nei draugei. Palaikyti, paremti, guosti Jūs abi mokate. O šiuo metu reikia kažko kito. Kaip manote, ko draugė nori iš Jūsų, kai, Jūsų žodžiais tariant, “su užsidegimu pasakoja apie savo meilę„ ? Laukia, kad pritartumėte, žavėtumėtės, ar tiesiog nori, kad klausytumėte? Tai visai kitoks vaidmuo, kuris gali būti Jums naujas ir svetimas. Jei jo imtumėtės, galite jaustis esanti mažiau svarbi savo draugei, nei iki šiol. O jei nesiimate, kaip atsisakyti?
Man atrodo, kad daug apie ką turėtumėte su drauge atvirai pasikalbėti, prieš tai pati sau išsiaiškinusi, ką Jums šis santykis reiškia, kas Jums priimtina ir kas nepriimtina.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
