Ir ne šiaip kokia nors paprasta moterėlė ta mano teta, iki pensijos dirbo buhaltere. Labai buvo apmaudu klausytis tos istorijos, bet kartu pagalvojau — nespjauk į vandenį, o jei kas nors pačiai panašiai paskambins, ar esi tikra, kad išsaugosi sveiką protą? Ką apie tai manote ir ką galėtumėte patarti?“
Dėkoju už laišką. Jūs keliate svarbų klausimą — kaip atsispirti psichologinėms manipuliacijoms? Bandymai mumis manipuliuoti turi įvairiausių formų ir išraiškų — tai gąsdinimas, žeminimas, apeliavimas į tėviškus ar motiniškus jausmus, pataikavimas ir panašiai. Manipuliuoja mumis ne vien aferistai, bet ir prekybininkai , politikai.
Psichologai manipuliaciją apibūdina kaip bandymą kitą žmogų pastatyti į sau patogią psichologinę poziciją ar būseną. Pavyzdžiui, jei noriu save išaukštinti ar jaustis stipresniu, stengsiuosi kitą pažeminti, suniekinti. Jei noriu, kad kitas prisiimtų už mane atsakomybę ar padarytų ką nors mano labui, galiu pasistengti jam prisimeilinti — „tik Jūs galite man padėti“, “nežinau į ką daugiau kreiptis“ ir pan.
Kur taiko manipuliatorius, norintis mus išnaudoti žmogus? Dažniausiai jis taiko į mūsų giliausius poreikius, kurie kartais mums patiems nėra pakankamai pažįstami. Vienas iš manipuliacijų apologetų, Lietuvoje vis dar populiarus Deilas Karnegis sakė, kad kiekvienas žmogus nori būti pagirtas ir įvertintas.
Todėl, norint daryti įtaką žmonėms, D. Karnegis siūlė spustelėti jų reikšmingumo svirtelę: pasakyti, kokie jie svarbūs, nes tik jie gali išspręsti Jūsų problemą, pagirti jų šukuoseną ar paklausti, kaip gyvena jų vaikaitis.
Manipuliatoriai taikosi į mūsų jautrias vietas — giluminius emocinius poreikius. Tuos poreikius turi visi žmonės, nepriklausomai nuo intelekto, išsilavinimo ar profesijos. Tai, kad Jūsų teta iki pensijos dirbo buhaltere, dar nereiškia, kad ji neturi aukščiau minėtų poreikių.
Deja, dažniau yra taip, kad žmonės, užsiimantys intelektualia veikla, nuvertina emocijų reikšmę, naiviai tikėdamiesi, kad jie visur gali vadovautis tik protu, racionaliai viską įvertinti. Patys nepažindami savo emocijų klodo, jie tarsi nešiojasi viduje uždelsto veikimo bombą.
Kokiomis aplinkybėmis sunkiau vadovautis protu? Visų pirma, vos pažadintam iš miego, nes miegas yra mūsų pasąmonės karaliavimo metas. Antra, išsigandus. Trečia, neįprastoje, naujoje situacijoje. Tai bendražmogiškos tendencijos.
Todėl aferistai ir stengiasi žmogų išgąsdinti, pateikdami jam netikėtą žinią apie nelaimėn pakliuvusį artimąjį naktį ar paryčiais. Tuo pačiu jie taikosi į tą pačią svirtelę, apie kurią kalbėjo D. Karnegis — mūsų begalinį norą būti reikšmingais, sutvarkančiais visas problemas, stebuklingai gelbstinčiais iš nelaimių.
Ką sakytų blaivus protas, išgirdęs kažkieno balsą ragelyje — „pakliuvau į bėdą, padariau avariją“? Turbūt ką nors panašaus į “juk tavo automobilis apdraustas, kviesk policiją, registruokite įvykį ir viską išsiaiškinsite“. Bet, kaip rodo praktika, nemažai žmonių puola “gelbėti nelaimėlio“, jo nematydami ir su juo nesusisiekę.
Priešnuodis manipuliacijoms yra geresnis ryšys su savimi pačiu, geresnis savo paties poreikių pažinimas. Jei galime savęs paklausti, ką šiuo konkrečiu momentu jaučiu, ko noriu, galime kokiam nors prekijui, siūlančiam pirkti du peilius už vieno kainą, atsakyti „šiuo metu man nereikia nė vieno, neketinu nieko pirkti“.
Jeigu, ištikti netikėto skambučio, pajustume, kad bijome, ir paklaustume savęs: „Ko aš dabar bijau? Kas blogo atsitiko ar gali nutikti? Jei mano giminaitis gyvas, kokie pavojai jam ar man gresia, kad reikia skubiai mokėti pinigus? Ką aš čia dabar noriu daryti? Ar tik neketinu lyg burtininkas stebuklingai panaikinti įvykių pasekmes, lyg nieko nebūtų įvykę?“ — gal tie klausimai padėtų grįžti į realybę ir ją blaiviau įvertinti.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
