Kad ir kaip kruopščiai pasiruošiu, kai atsistoju prieš žmones, daužosi širdis, prakaituoja rankos, kartais kimsta balsas. Bijau, kad ką nors pamiršiu ar supainiosiu. Suprantu, kad tai kvaila, kad savo darbą aš gerai išmanau ir galiu atsakyti į bet kokį klausimą, bet tuo metu nieko negaliu sau padaryti. Ne kartą galvojau išgerti raminamųjų vaistų, bet bijau jų poveikio. Kokie psichologiniai metodai galėtų man padėti?„
Dėkoju Jums už laišką. Rašote apie asmeninę ir tuo pačiu apie bendražmogišką problemą. Atsistoti prieš auditoriją ir paprasčiausiai išsakyti savo nuomonę visai nesijaudindami gali nedaugelis iš mūsų. Pojūčiai, apie kuriuos Jūs rašote, pažįstami daugeliui žmonių, netgi tų, kurių profesinė veikla tiesiogiai siejasi su buvimu kitų žmonių dėmesio centre. Gal ir sunku patikėti, bet auditorijos ar scenos baimę jaučia nemažai aktorių, dainininkų, dėstytojų ir mokytojų, ypač pradedančiųjų. Vieni iš jų kalba apie tai, kiti bando savomis jėgomis ir savais būdais šią problemą įveikti.
Kokios šios problemos šaknys? Tai yra tipiška baimės reakcija. Ko gi baisu, stovint ar sėdint prieš keliolika ar keliasdešimt žmonių, kurie gali būti pažįstami arba pirmąkart sutikti? Dalį savo baimės Jūs pati numanote: baisu, kad ką nors pamiršite, susipainiosite.
Bet tai tik baimės ledkalnio viršūnė. Jei pabandytumėte pažiūrėti giliau, paklausdama savęs „ o kas tada?“, kokį atsakymą rastumėte? Gal kažką panašaus į mintį “Jei susipainiosiu, visi iš karto tai pastebės, pagalvos, jog esu neišmanėlė, sėdinti ne savo vietoje, tada jie tyliai, o gal atvirai šaipysis iš manęs“?
Kiekvieno žmogaus giliausias noras yra jaustis svarbiu, mylimu, pripažintu, todėl galimybė apsijuokti, būti pašieptam, pažemintam, nuvertintam kelia natūralią baimę. Dar rusų klasikas N. Gogolis rašė, jog „pajuokos bijo net tas, kuris nieko pasaulyje nebijo“.
Grėsminga ateities vizija, sukurta vaizduotės, savaime sužadina kūno reakcijas — dažnesnį širdies plakimą, raumenų įtampą, prakaitavimą. Kokie psichologiniai metodai tokiu atveju galėtų padėti?
Vienas iš jų būtų giluminių priežasčių, iš kurių kyla baimė, ieškojimas ir atskleidimas, analizuojant Jūsų praeitį ir dabartį. Tai būtų giluminė ilgalaikė psichoterapija. Kitas metodas — mokymasis atsipalaidavimo arba vidinio nusiraminimo būdų, silpninančių savaimines kūno reakcijas. Šiuos metodus taiko praktikuojantys psichoterapeutai. Siūlyčiau Jums kreiptis akivaizdinės konsultacijos.
Jūs rašote, kad bijote vaistų poveikio. Šiuo atveju numanau, jog galvojate apie raminančius vaistus ir įsivaizduojate kraštutinį jų poveikį — būsite prislopinta, be orientacijos ir panašiai.
Jokiu būdu nenoriu skatinti gerti vaistų prieš svarbų pranešimą, bet noriu pasakyti, kad vaistų poveikis priklauso nuo jų cheminės sudėties, dozės, vartojimo režimo. Jei vaistų skiria specialistas, jis gali taip juos parinkti, kad nemalonūs pojūčiai susilpnėtų, o nepageidaujamų reiškinių būtų kuo mažiau.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
