Noriu padėkoti už laišką, kuriame atkreipiate dėmesį į svarbią žmonių tarpusavio santykių pusę. Kaip reaguojame į kitų žodžius apie mus, mūsų poelgius, darbus? Lygindama savo ir kitų žmonių reakcijas į tai, kas jiems sakoma, atrandate svarbių skirtumų. Savo problemą apibūdinate tiksliai ir paprastai — „nemoku išklausyti pagyrimų“ .
Atrodo savaime suprantama, kad žmones žeidžia kritika. Žmogui natūralu vengti nemalonumo ir siekti malonumo. Mandagaus elgesio taisyklės, tarnybinė etika ir kitos bendravimo normos bando žmonių elgesį sureguliuoti taip, kad jis būtų kuo sklandesnis.
Vaikystėje girdėjome: “nemandagu sakyti, kad senelio galva kaip kiaušinis“ , vėliau sužinome, kad bendradarbiui pastabą reikia pasakyti tada, kai negirdi kiti darbuotojai ir klientai. O komplimentai, pagyrimai, dėkojimai laikomi pageidautinu elgesiu, gero tono išraiška.
Jūs nuo malonių žodžių sutrinkate, suglumstate, paverčiate tuos žodžius juokais. Jūsų draugai į tokį elgesį atkreipė dėmesį, nes jis, ko gero, trukdo bendrauti su Jumis. Ar teisingai suprantu, kad jis kažkiek trukdo ir Jums pačiai, nes ieškote priežasčių ir būdų, kaip jį pakeisti.
Kodėl vieni žmonės jautriai reaguoja į kritiką, o kitiems sunku toleruoti pagyrimus? Atidžiau pažiūrėjus, tarp to, kuris prašyte prašosi „ pagirk mane“ ir to, kuris sako „ tik negirk manęs“ , skirtumas ne toks jau didelis — ir vienu, ir kitu atveju siekiama sau įprasto aplinkinių santykio. Kada, kaip jis tapo įprastu, kokie žmonės ir aplinkybės turėjo tam įtakos, gali paaiškinti kiekvieno žmogaus individuali gyvenimo istorija.
Psichologijos mokslas teigia, kad ankstyvoje vaikystėje mes įgyjame supratimo apie save ir apie aplinkinius žmones pagrindus. Jeigu tą supratimą išreikštume žodžiais, vienu atveju jis galėtų skambėti „ Aš niekam tikęs“ , kitu atveju „ Aš esu puikus, ir kiti turi manim žavėtis“ , trečiu — „ visi kiti kvailiai“ ir pan.
Vėliau nesąmoningai stengiamės, kad įvykiai klostytųsi pagal tą formulę: vieni spinduliuojame į aplinką asmeninio žavesio signalus, kiti, priešingai, provokuojame nuvertinimus. Deja, o gal laimei, ne viskas nuo mūsų priklauso. Retkarčiais susiduriame su žmonėmis, kurie visai nepaiso mūsų slaptų užsakymų, o mato mus kitaip, nei esame įpratę.
Kas tada nutinka? Pasijuntame taip, lyg būtume nuolat žiūrėję į kreivą veidrodį, o vieną dieną pamatę savo atspindį lygiame paviršiuje. Suglumstame — negi čia aš? Nejau tas žmogus kalba apie mane?
Jeigu paanalizuotumėte savo gyvenimo istoriją, turbūt rastumėte joje tarpsnį, kada susiformavote nuomonę apie save kaip nevertą pagyrimų. Tai gali būti gana skausminga patirtis, susijusi su svarbiais asmenimis, gal net artimaisiais. Galėsite nuspręsti, ar ir toliau savo gyvenime ir santykiuose remsitės kreivu„ atspindžiu, ar surizikuosite atsiverti kitokiam patyrimui.
Dr.Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
