Kaip atsitinka, kad iš keturių žmonių, dalyvavusių pokalbyje ir ką nors nutarusių, vėliau kyla bent trys susitarimo interpretacijos?Gal kiti žmonės sugeba ramiau į tokius dalykus žiūrėti, bet mane kiekvienas toks atvejis stipriai užkliudo, ir imu galvoti, gal ką nors ne taip darau, gal per daug tikiuosi iš kitų?„
Laiške iškeliate labai svarbų ir platų klausimą: kodėl žmonėms nelengva susikalbėti, suprasti vieniems kitus? Manau, kad šis klausimas bent kartą yra iškilęs daugumai žmonių. Esame atsidūrę situacijose, kai mus netiksliai supranta kiti, taip pat ir mes patys neišgirstame, pamirštame, savaip suvokiame tai, ką kiti mums sako. Kai taip įvyksta, jaučiamės pasipiktinę, suglumę, apkvailinti ar apsikvailinę. Kiekvienas iš tų jausmų pakankamai nemalonus, kad ieškotume būdų, kaip išvengti tokių situacijų.
Išsamus atsakymas į Jūsų klausimą galėtų būti surašytas į keliolika puslapių. Kadangi konsultacijos apimtis ribota, aptarsiu tik vieną šios problemos aspektą.
Viena priežasčių yra ta, kad parašytas ar ištartas žodis yra daugiareikšmis. Mes, paleisdami žodį į erdvę, suteikiame jam vieną reikšmę, o klausančiojo žmogaus išgirstas ir suvoktas jis jau gali įgyti kitokią reikšmę. Pavyzdžiui, pokalbyje pažįstamas sako “greitai susitiksime„ , ir mes suprantame, jog jis ketina užsukti pas mus į svečius. O po trijų savaičių, susitikę jį bendro draugo gimtadienyje, sužinome, jog būtent šį susitikimą jis ir turėjo omenyje.
Tokių žodžių ir pasakymų būtų galima išvardinti daugybę: ” nieko nenoriu„ , ” viskas nusibodo„ , “nesąmonė„ , ” jis nuostabus žmogus„ , ir panašiai. Kaip galima būtų suprasti tokius žodžius? Ar nuostabus žmogus turi daug įvairių sugebėjimų — šoka, dainuoja, veda renginius, ar jis paskolino pašnekovui nemažą sumą pinigų be procentų? Jei, girdėdami tai, nepasitiksliname, kas nusibodo, kuo tas žmogus nuostabus, tikėtina, kad šiems žodžiams suteiksime savą reikšmę, kuri gali ryškiai skirtis nuo to, ką norėjo pasakyti mūsų pašnekovas.
Kad geriau susikalbėtume, turime įdėti pastangų: valingai sukaupti dėmesį ties tuo, ką sako pašnekovas, atsitraukti nuo laikraščio ar vaizdo pro langą, tikslintis ir perklausti. Lygiai taip pat turime pasistengti savo intencijas ir poziciją perteikti kitiems žmonėms kuo aiškiau ir konkrečiau, sakydami “aš noriu„ , “man patinka„ , “man nepriimtina„ . Taip kalbėti nėra lengva nei saugu, kur kas saugiau pasislėpti už aptakesnių žodžių, bet tada ir galimybė būti suprastam mažesnė.
Grįždama prie Jūsų laiško, norėčiau atkreipti dėmesį, kad apibūdinate situacijas apibendrintai: stengiausi padėti, apkaltino nebūtais dalykais. Gyvame pokalbyje klausčiau, kam ir kaip Jūs stengėtės padėti, ar kitas žmogus pagalbos prašė, ar siūlėte ją savo iniciatyva, kuo Jus apkaltino. Klausčiau šito ne iš smalsumo, o norėdama Jus suprasti ir tiksliau atsakyti į Jūsų klausimą. Gali būti, kad apibendrintas kalbėjimas Jums būdingas ir kitose situacijose. Jei tokiu aspektu pasižiūrėtumėte į savo bendravimą, gal pati rastumėte atsakymą į sau svarbius klausimus.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė,psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
