Aš pati, kalbėdama su gydytoja, užsiminiau, gal pas psichologą būtų galima mamą nukreipti, bet išgirdau : “na, ką jūs, tokio amžiaus…?“ Tiesą sakant, suglumau, tik vėliau ėmiau svarstyti, ką ta replika galėtų reikšti. Jaunai gydytojai gal mano mama ir atrodo visiška senutė, bet iki ligos ji buvo guvaus proto, spręsdavo kryžiažodžius, viskuo domėjosi. Ar tokiam žmogui tik chemija begali padėti?“
Dėkoju Jums už laišką. Suprantu, kad pokalbis su gydytoja Jums paliko nemalonių jausmų. Ko gero, pasipiktinote, supratusi, kad Jūsų mamą „nurašo“, kaip nebetinkamą psichologinei pagalbai, nors JJūs ją pažinote kaip moterį, neturinčią aiškių atminties, suvokimo ar dėmesio sutrikimų, išlaikiusią aktyvų santykį su pasauliu.
Išgirdusi repliką “na, ką jūs…“ turbūt pasijutote nuvertinta pati, kaip neišmanėlė, kuri klausia savaime suprantamų ar nori neįmanomų dalykų. Sunku komentuoti kolegės elgesį. Ką gydytoja turėjo omenyje, užduodama Jums minėtąjį klausimą, geriausiai galėtų pasakyti jį pati, jei norėtumėte ir rastumėte galimybių su ja apie tai pakalbėti.
Aš pabandysiu atsakyti į Jūsų klausimą, kurį užduodate laiško pradžioje ir pakartojate pabaigoje. Psichoterapijos profesionalų požiūris į psichologinės pagalbos galimybių ir kliento amžiaus santykį nėra vienareikšmis ir jis kito, bėgant laikui, randantis naujoms teorinėms idėjoms ir praktikos metodams.
Maždaug prieš šimtą metų psichoanalizės pradininkas Z. Froidas teigė, kad psichoterapija negali būti veiksminga, dirbant su žmonėmis,vyresniais nei 50 metų. Kodėl taip? Viena vertus, tuo metu psichoterapijos tikslu buvo laikomas giluminių konfliktų sprendimas, žmogaus asmenybės pertvarkymas.
Asmeniui, kuris su turima asmenybės sankloda nugyveno pusamžį, ją keisti sunku ir net netikslinga, vadovaujantis principu „jei tai veikė tiek metų, turėtų veikti ir toliau“. Šią nuostatą perėmė ir kiti profesionalai, besimokydami vienaip ar kitaip susipažindavę su Froido idėjomis. Kita vertus, pats psichologinės pagalbos procesas yra ypatingas tuo, kad reikalauja iš kliento sugebėti stebėti save patį, įvardinti ir atskirti vieną nuo kitų viduje vykstančius procesus, pavyzdžiui, emocijas.
Tai yra pakankamai intelektualus ir įtemptas užsiėmimas, o su amžiumi žmogaus protinis darbingumas, dėmesio koncentracijos galimybės ir kitos pažintinių procesų funkcijos mažėja. Be abejo, pastarieji pakitimai gali būti gana individualūs.
Pastaraisiais dešimtmečiais psichoterapijos praktika prasiplėtė. Naudojant palyginimą su statyba, galima sakyti, kad į šios veiklos sferą įtraukiamas ne vien „kapitalinis asmenybės remontas“, bet ir “kosmetinis“. Naudojant įvairesnius metodus, derinant juos su medikamentiniu gydymu, galima pagerinti platesnio amžiaus spektro žmonių gyvenimo kokybę. Kiekvienu atveju orientuojamasi į paties asmens turimas vidines galimybes ir jų panaudojimą.
Dr. Viktorija VAIšVILAITĖ, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
