Darboholizmas – toleruojama liga
Darboholizmas atsiranda tada, kai visas gyvenimas suvedamas į darbą, kai darbas tampa vieninteliu gyvenimo būdu ir forma, sako Z. Vasiliauskaitė. Pasak jos, tai tokia pati liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ar priklausomybė nuo lošimų: „Tačiau ši liga subtilesnė ir sudėtingesnė. Mūsų visuomenėje tai yra ne sveikintinas, bet tikrai toleruojamas reiškinys. Pavyzdžiui, vakarėlyje retai išgirsime žmogų, sakantį, kad jis alkoholikas. Bet galima išgirsti sakant „esu darboholikas“.
Anot Z. Vasiliauskaitės, darboholizmas yra nevienareikšmis, turi daug atspalvių. „Kita vertus, darbas yra mūsų pragyvenimo šaltinis. Taip jau gyvenime suskirstyta, kad miegame aštuonias valandas, aštuonios valandos paskirtos darbui, aštuonios – saviems poreikiams. Visame civilizuotame pasaulyje darbas užima trečdalį žmogaus gyvenimo laiko“, – tikina pašnekovė.
Jos nuomone, žvelgiant į darbą iš tokios pusės, atrodo, kad viskas gerai: „Darbas juk tenkina daug mūsų poreikių, ne tik užtikrina pragyvenimo šaltinį. Darbe žmogus realizuoja save, patenkina susietumo su kitais poreikį, jaučiasi reikalingas visuomenei, užima tam tikrą socialinį statusą. Yra daug gerų dalykų.“
Paklausta, kada peržengiamos ribos, Z. Vasiliauskaitė tvirtina, kad tai pasitikrinti galima žvelgiant į rezultatą. „Darbe žmogus turi tikslą gauti rezultatą – kažką pasiekti, uždirbti pinigų, įgyti pripažinimą ir pan. Darboholizmas atsiranda tada, kai pats darbas yra tikslas, kai, būdamas darbe, žmogus orientuojasi ne į rezultatą, o į patį procesą“, – aiškina pašnekovė.
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
Kaip tikina Z. Vasiliauskaitė, darboholikui būdinga nuolat mąstyti, ką dar galima nuveikti darbe: „Su ta mintimi gulamasi ir keliamasi. Taip pat, nesant darbe, gyvenimas yra bespalvis, beskonis, niekas neįdomu. Darboholiko gyvenimo „vinis“ yra darbas, o atostogos – bausmė, savaitgaliai – baisus išbandymas.“
Darbdaviai keičiasi, bet lėtai
Darbo rinkos ekspertė ir organizacijų psichologė Aušra Galvanauskė, paklausta, ko šiandien ieško darbdaviai, teigia, kad jie atsigręžia į efektyvumą. „Visi darbdaviai visuomet nori, kad darbuotojas dirbtų iki galimybių ribos ir ją peržengtų. Bet šiandien kompanijos atsigręžia į proceso efektyvinimą. Tad ir darbuotojo laikas, praleistas darbe, turi būti kuo efektyvesnis“, – sako ji.
Darbdaviai, A. Galvanauskės manymu, keičiasi, tik ne taip greitai: „Kyla klausimas, kaip suderinti gyvenimą ir darbą. Tai tam, kad darbas būtų kuo efektyvesnis ir orientuotas į komandinį. Pasiekti rezultatą dirbant komandoje – daug lengviau.“
Pasak pašnekovės, Lietuvos darbo rinka įtempta, bet tai priklauso nuo specializacijos. „Rinkos judėjimas labai skirtingas. Daugiausia įtampos matoma informacinių technologijų rinkoje, ten didžiausias spaudimas ir darbuotojų poreikis. Nėra daug darbuotojų, kurie atitiktų tam tikrą specializaciją ir galėtų puikiai atlikti darbą. Manau, kad po penkerių metų tokia situacija bus ir kitose srityse – finansų, pardavimų“, – tikina A. Galvanauskė.
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
Darboholizmą lemia ir spaudimas organizacijoje
Kaip sako Z. Vasiliauskaitė, yra daug priežasčių, kodėl žmogus tampa darboholiku: „Viena iš priežasčių – spaudimas organizacijoje, kurioje vyrauja senovinė kultūra. Manoma, kad kuo daugiau žmogus malasi darbe, tuo organizacija geresnė. Net savaitgaliais organizuojamos įvairiausios išvykos, kad žmogus kuo mažiau atsitrauktų nuo darbo erdvės.“
Tokios išvykos, seminarai ir pan., psichologės teigimu, gerai tada, kai jų skaičius protingas. „Bet matau, kad yra organizacijų, besineriančių iš kailio, kad tik žmogus būtų įkinkytas. Sugalvojama visokiausių formų, kad tik visi būtų kartu“, – aiškina Z. Vasiliauskaitė.
A. Galvanauskė, paklausta, kokie įsitikinimai slypi po žmogaus nenoru palikti darbo vietos, teigia, kad tai – baimė perduoti atsakomybę: „Kai kompanija auga ir tai vyksta sparčiai, svarbu tinkamai sudėlioti įmonės procesus, kad galėtum ramiai iškeliauti atostogauti. Dalintis atsakomybe su kuo nors kitu gali tikrai ne kiekvienas. Kitas aspektas – organizacijos pačios turi taip susidėlioti procesus, kad galima būtų ramiai iškeliauti.“
Priklauso nuo daugybės motyvų
Darboholizmas, anot Z. Vasiliauskaitės, priklauso ir nuo kitų motyvų. „Tarkime, žmogaus vidiniai motyvai. Jam reikia to darbo, nes žmogus taip išauklėtas – jis turi stengtis, jei nori gyvenime kažką pasiekti. Jis mano, kad negalima atsipalaiduoti, visos smulkmenos svarbios. Tokią žinią vaikams siunčia tėvai, o vėliau tas vaikas – tokios žinios įkaitas. Jam būti normaliu žmogumi reiškia nuolat stengtis ir nedykinėti“, – tikina pašnekovė.
Z. Vasiliauskaitės įsitikinimu, tarp darboholikų yra žmonių, turėjusių nesėkmingą vaikystę: „Tai asmenys, augę ribinėse šeimose. Pavyzdžiui, tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio ir nedirbo, o vaikas, matydamas skurdų gyvenimą, davė sau pažadą būti kitoks. Tuomet pasiekiamas kitas kraštutinumas nei vaikystėje matytas negatyvus pavyzdys.“
Pašnekovė priduria, kad darboholizmu pasižymi ir dar viena grupė žmonių – vadinamieji entuziastai. „Manau, kad jie – organizacijų „saldainis“. Tai žmonės, kurie tiki idėja, savo misija, nori pagerinti pasaulį, neria į darbą visa savo širdimi ir kūnu. Labai dažnai jie darbe ir išnyksta, pasiekia mažiau nei planavo“, – teigia Z. Vasiliauskaitė.
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
Siūlo pagalvoti prieš renkantis organizaciją
Z. Vasiliauskaitė tikina, kad, ieškodami pagalbos, žmonės ateina ir sako esantys pavargę, neišsimiegoję, nejaučiantys gyvenimo skonio: „Žmogus to netapatina su per dideliu darbo krūviu. Dažnai interpretuoja, kad jam pačiam kažkas negerai. Mūsų kūnas yra akivaizdus – kai pavargstame, nepavelkame kojų. Psichika yra tokių pat ribotų galimybių, kaip kūnas, bet veikia daug subtiliau, ir kartais žmonėms atrodo, kad tereikia įtempti valią, susiimti. Bėda, kad nesugebama paskirstyti jėgų gyvenimo sferose.“
Perdegimas, anot Z. Vasiliauskaitės, yra ženklas, kad gyvenime kažkas ne taip. „Reikia peržiūrėti, kaip skirstomas laikas, kam jis skiriamas. Galbūt, pavyzdžiui, ima dažnėti konfliktų namuose, jaučiamas artimųjų nepasitenkinimas. Ženklų daug, bet dažnai užsifiksuojama tik ties darbu ir idėjomis“, – sako pašnekovė.
A. Galvanauskė teigia, kad vienos organizacijos, kuriose dirbama, liberalesnės, jose daugiau demokratijos ir lankstumo, o kitos – konservatyvesnės, turinčios labai griežtas taisykles ir hierarchiją: „Prisijungus prie kolektyvo, reikia įsilieti ir prisitaikyti. Nerasime vienodų organizacijų su tokia pat kultūra, tam daug įtakos turi vadovas. Viskas prasideda nuo jo. Tačiau, prieš renkantis darbdavį, visada yra galimybė pagalvoti apie tai, ko norisi. Reikia gerai pagalvoti, kokioje kultūroje norima save matyti.“
LRT RADIJO laida „Čia ir dabar“
Pixabay.cov/ThePixelman nuotr.
