„Tai stresogeninis poveikis, todėl svarbu duoti sau laiko pasiruošti, pagalvoti apie tai, ką su tuo daryti, kaip geriau elgtis, kiek šią informaciją skleisti, kaip garsiai džiaugtis ir su kuo tai daryti“, – tvirtina A. Garškaitė. Anot jos, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad, jeigu žmogaus gyvenimas iki laimėjimo nebuvo pilnavertis, pinigai pagerinti gyvenimo nepadės.
– Sekmadienio vakarą laimėtas aukso puodas su įspūdinga 470 tūkst. eurų suma. Kaip manote, ar po tokių laimėjimų, tokių didelių laimėtų sumų, padaugėja žmonių, kurie taip pat tikisi laimėti? Ar nuperkama daugiau loterijos bilietų?
– Nesu sociologė, manau, jie galėtų geriau atsakyti į šį klausimą. Tačiau, žiūrint iš žmonių psichologijos pusės, tokia tikimybė yra. Atrodytų išaugame iš didelio noro tikėti stebuklais, iš vaikams būdingo maginio mąstymo, tačiau kartais visa tai išlieka ir mums sulaukus brandaus amžiaus. Vis dėlto mums norisi tikėti istorijomis, kurios pasakoja apie sėkmę, laimingą pabaigą. Manau, tai gali turėti įtakos ir bilietų pirkimo, dalyvavimo loterijose suintensyvėjimui.
– Ar apskritai yra atskira kategorija žmonių, kurie nepraleidžia nė vienos loterijos? Kokie žmonės dažniausiai žaidžia loterijose?
– Vienareikšmiškai išskirti negalėčiau. Net nesu susidūrusi su tokiu tyrimu, todėl galiu sakyti tik savo požiūrį ar pastebėjimus, kas tai galėtų būti. Manau, viena kategorija žmonių į tai žiūri labai lengvai ir paprastai, tiesiog sau iš to pasidaro kažkokią savotišką laisvalaikio pramogą, ir viskas.
Yra kita grupė žmonių, kurie turi lūkesčių laimėti, nes viliasi, kad galbūt tai išspręs kažkokias turimas problemas. Ne veltui kartais savo darbe pacientams užduodu klausimą – kas pasikeistų jūsų gyvenime, laimėjus pagrindinį prizą loterijoje ar, visai paprastai sakant, – milijoną.
Manau, į šį klausimą pasižiūrėjus nepaviršutiniškai, jis gali parodyti žmogaus poreikius ir tai, ką jis jau šiandien galėtų savo gyvenime keisti. Panašus klausimas – ką darytumėte, jei tai būtų jūsų paskutinė gyvenimo diena ar paskutinis mėnuo?
Tokie klausimai gali paskatinti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jau dabar, net ir nelaimėjus to prizo, pradėti gyventi taip, kaip norisi pačiam ir galbūt atsigręžti į savo atidėtus norus, atidėtus troškimus. Atrodo, kad tiems norams kažkada bus laiko.
Manau, kad daugiau iš tokių žaidimų tikisi tie žmonės, kurie linkę perleisti atsakomybę už savo gyvenimą, savo norų, troškinimų įgyvendinimą aplinkybėms, likimui, galbūt kitiems žmonės. Šiai žmonių grupei būdingas išorinis kontrolės lokusas. Tai toks savotiškas terminas. Tokie žmonės galėtų sakyti – nuo likimo nepabėgsi.
Yra kiti žmonės, kurie turi stipresnį vidinį kontrolės lokusą. Jie vartotų pasakymą „kiekvienas savo laimės kalvis“.
Pixabay.com/Tomppa Koponen nuotr.
– Kodėl ne visi žmonės apskritai prisipažįsta lošiantys loterijose?
– Ne taip paprasta atsakyti. Vienas iš aspektų – labiau norisi dalintis tomis sėkmės istorijomis. Turbūt vieninteliai iš tikro laimintys loterijose yra jų organizatoriai ir savininkai. Šiek tiek nukrypdama prisiminiau, kad ir Didžioji kinų siena, pagal legendą, buvo pastatyta iš pinigų, gautų už loterijas.
Į tai atsižvelgiant, mums turbūt norisi labiau laikytis ir labiau lygiuotis į tą, kuriam pasisekė. Kiek šimtų tūkstančių ar milijonų žmonių bilietų nelaimėjo, vis dėlto esame linkę nutylėti.
– Visi esame girdėję, prisiskaitę istorijų, kaip kam baigėsi, ypač žinomesniems žmonėms. Ne visiems sėkmingai susiklostė. Ką manote apie posakį, kad lengvi pinigai laimės neatneša?
– Žinote, į tai atsakyčiau netiesioginiu klausimu – ar laimingais gimstame, ar laimingais tampame. Manau, jei žmogus iki to laimėjimo žmogus sugebėjo gyventi pilnavertį gyvenimą, tai papildomos pajamos jam kaip tik pridės įvairovės, gyvenimo spalvų. Bet, jeigu iki tol jam kildavo sunkumų, tai, ko gero, tas laimėjimas gana lengvai iškeliaus.
Jei ir laimėjote didelę sumą pinigų, reikia įvertinti, kad vienaip ar kitaip, tiek negatyvūs, tiek pozityvūs dalykai mums sukelia papildomą stresą. Tai stresogeninis poveikis, todėl svarbu duoti sau laiko pasiruošti, pagalvoti apie tai, ką su tuo daryti, kaip geriau elgtis, kiek šią informaciją skleisti, kaip garsiai džiaugtis ir su kuo tai daryti. Jeigu pasiruošiama tam pasikeitimui, manau, laimėjimas tikrai gali pridėti laimės.
– LRT RADIJO klausytojos nuomone, loterijos bilietų pirkimas yra tarsi pagalba vienas kitam – visi perka bilietus, o už juos sumokėtos sumos dalis atitenka vienam. Jos nuomone, kadangi laimima tokiu būdu, tie, kurie laimi didelius pinigus, turėtų prisidėti prie visuomenės gerovės, paaukodami dalį sumos mokslui, medicinai, ugdymui ar kt. Kaip vertinate tokią poziciją?
– Labai netikėtas pastebėjimas. Matau tame daug pozityvumo. Bent aš taip suprantu, kad tai yra pasiruošimas dalintis ir netgi kažką aukoti vardan kitų.
Vis dėlto esu linkusi galvoti, kad yra ir kitų būdų, ne tik pasitikėjimas likimu ar lemtimi. Jeigu žmogui tai pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas, galbūt sudėjus tas sumas, kiek tie bilietai kainuoja, per metus susidarytų suma, kurią galbūt galima kažkam kryptingai skirti.
– Kodėl vieni dažnai laimi ką nors, o kiti – niekuomet?
– Į klausimą negalėčiau atsakyti. Man kyla įtarimas, kad tie, kurie sakosi neretai kažką laimintys, galbūt turi didesnį polinkį akcentuoti tuos dalykus kaip savo sėkmes gyvenime. Apie statistiką, kad vieni laimi daugiau, o kiti mažiau, man neteko girdėti.
Alvyda Bajarūnaitė, Artūras Matusas
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“
Pixabay.com/PublicDomainPictures nuotr.
