Dovana
Knygą lietuvių kalba išleidusiai Lietuvos meno terapijos asociacijai profesorius ne tik dovanojo jos autorines teises, bet ir savo lėšomis atvyko į knygos pristatymą šiauliuose. Autorius atvirai bendravo su atėjusiais į pristatymą, dalinosi patirtimi, jiems skyrė paskaitą „Terapinis procesas“ ir praktinį seminarą „Poezijos terapija psichoterapijoje.“
„Didesnę dovaną mums sunku būtų įsivaizduoti“, – susijaudinimo neslėpė Lietuvos meno terapijos asociacijos Tarybos narė, socialinių mokslų daktarė Asta Vaitkevičienė, su profesoriumi gydomosios pedagogikos seminare Vilniuje susipažinusi prieš penkerius metus. Už knygą dėkota universiteto rektoriaus vardu, profesoriui įteiktas padėkos raštas. „Už kilnią dovaną lietuvių tautai knygą skaityti lietuvių kalbą“ padėka įteikta ir lietuvių bendruomenės Vokietijoje vardu.
P. Petersenas padėkas priėmė santūriai, bet šypsodamasis. „Knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai pagarbos man ženklas, – sakė profesorius. – Dabar tik vertimo į latvių kalbą trūksta, į estų ji jau išversta.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. Paklaustas, kurį terapijos būdą geriau pasirinkti – poezijos ar tapybos, profesorius Peteris Petersenas patarė atsižvelgti į individualius paciento gabumus.
Knyga – pacientės ir terapeuto darbo rezultatas
„Ta maža kibirkštėlė vilties…“ Vokietijoje išleista beveik prieš 20 metų. Ji – psichoanalitiniam terapijos kursui vadovavusio terapeuto P. Peterseno ir jo pacientės Jeanne (Žanos) Rosenhag pusketvirtų metų bendro darbo pozityvus rezultatas.
Žana – pacientės slapyvardis, pasirinktas norint apsaugoti jos vaikus. Į terapeutą moteris kreipėsi pagalbos dėl daug metų trukusio patėvio seksualinio išnaudojimo. Praėjus metams nuo terapijos pradžios, ji pradėjo rašyti su gydymo seansais susijusius eilėraščius.
Knygoje spausdinama apie 70 Žanos eilėraščių, taip pat aprašomi atskiri terapijos seansai. Anot autoriaus, tai nėra mokomojo pobūdžio leidinys, jame pateikiamas psichoanalizės procesas. Eilėraščiai iliustruoja, kaip terapijos metu praeities šarvas – patirta seksualinė prievarta – labai lėtai ir atsargiai nuimamas. „Visą gėdą pakėliau, išgyvenau – nes turėjau mažą kibirkštėlę vilties“, – viename iš eilėraščių rašo Žana. Jis gimė iš užuojautos ir neapykantos mišinio ją prievartavusiam patėviui.
P. Petersenas sakė, kad iki šios knygos pasirodymo jam neteko aptikti išsamaus darbo apie ilgalaikę psichoanalitinę terapiją, taikytą daug metų vaikystėje seksualiai išnaudotam pacientui. Ypač reta buvo tai, kad terapijos metu pacientė rašė eilėraščius.
Neįprasta buvo ir knygos rašymo specifika: pacientė ir terapeutas susitiko praėjus metams po psichoanalizės pabaigos tam, kad pasidalintų savo patirtimi bendrai knygai.
Kaip tai vyksta?
Jau 12 metų terapeutu nebedirbantis P. Petersenas prieš tai 35 metus atidavė psichiatro darbui moterų klinikoje, kur jo pacientės buvo sunkius vidinius konfliktus išgyvenančios moterys. Ieškodamas su jomis bendros kalbos terapeutas dirbo kartu su judesio, muzikos ir kitais meno terapeutais.
Paskaitą „Terapinis procesas“ profesorius „iliustravo“ eilėraščiais, kurie, jo manymu, yra tarsi vaizdiniai, padedantys preciziškai atspindėti žmogaus vidinį pasaulį.
Terapinis procesas, anot specialisto, yra spontaniškas, veikiantis ir terapeutą, ir pacientą. „šiuo procesu negalima manipuliuoti, numatyti tikslingo jo poveikio, efekto. Tai nėra chirurgo darbas, kuriame tiksliai žinomas tikslas ir kaip jo pasiekti“, – apie labai trapius dalykus kalbėjo profesorius.
Nuo sutrikimo atpažinimo iki sąmoningo atstūmimo
P. Petersenas išskiria septynias terapinio proceso fazes. Pirmoji – sutrikimo atpažinimas. Čia pacientas turėtų atsakyti į klausimą: „Kas nutiko?“. Šioje fazėje pacientas dažniausiai nesupranta, kas vyksta, kas lemia tai, kad jis blogai jaučiasi, prastai miega, patiria baimę.
Antroji fazė – konfrontacija – diagnozės nustatymas ir paciento supažindinimas su ja. Atsakoma į klausimą „Kas čia?“. „Čia – baigiasi mokslas, toliau einama į tai, kas moksliškai neapčiuopiama“, – sako profesorius.
Trečioji proceso fazė – katarsis, chaosas – emocionalus supurtymas, atsakymo į klausimą „Kur aš einu?“ paieškos. Pacientas savo noru turi apsispręsti, kur jis eis. Žemė slysta iš po kojų, drasko abejonės, dezorientacija. Terapeuto užduotis – padėti pacientui pasijusti tvirtai ir visas turbulencijas padėti suvokti kaip tikras.
Sąmoningo atstūmimo fazėje pacientas atsiskiria nuo aukos vaidmens. Jis privalo atsakyti į klausimą „Ar aš galėsiu?“. Kalbama apie aiškiai suvokiamą atstūmimą, išstūmimą. Pavyzdžiui, alkoholikas turi atsisakyti alkoholio. Tai – atsiskyrimas nuo žmonių, su kuriais dirbta, gyventa. Šis atsisakymas – būtinybė, tačiau jis rizikingas, nes su juo ateina nežinia, kas bus toliau. Pacientas turi atsisakyti saugumo ir eiti į nežinomybę.
Kelias be konkretaus tikslo
Sėkmingai perėjus pirmąsias keturias terapinio proceso fazes, galima pereiti prie trijų paskutinių, kurioms profesorius ragina skirti didžiausią dėmesį. Penktoji – kaita. Pasiekiama nauja būsena. Atsakoma į klausimą „Ar tai jau matyti?“, kalbama apie gyvenime neįmanomus dalykus. Ši fazė – paradoksali, nes pacientas raginamas veikti tai, ko dar nėra. Jį į priekį veda viltis.
šeštoje fazėje bandomi nauji paciento bendravimo būdai su aplinka. Čia vyrauja tyla, kantrus laukimas, nes pagreitinti nieko negalima. Terapeuto užduotis – klausytis, būti atviram, nes kartais atsiranda žodžių, garsų, kurie anksčiau pacientui nebuvo būdingi. Pavyzdžiui, tapybos terapijoje atsiranda naujų spalvų.
Nauja būsena neateina prievarta ar pagal psichoterapijos schemą, nes pacientas turėtų daugiau „dirbti“ širdimi. Skausmingiausia šioje fazėje – suvokimas, kad nebus taip, kaip anksčiau.
Paskutinioji fazė – atsakymas į klausimą „Kas tu esi?“. Profesoriaus žodžiais, išoriškai pastebima, kaip šioje fazėje pacientai susitaiko su vidiniu savimi.
Anot P. Peterseno, terapinis procesas neturi konkretaus tikslo, yra tik noras, kad pacientui pagerėtų.
„Daug dirbau su porų konfliktais. Po mūsų darbo asmenybės nepasikeitė: jei vienas – ekspresyvus, linksmas, kitas – pesimistas, nereiškia, kad jie pasikeis. Bet jie priims tiesą, kokie jie yra. Tai kelias, užtrunkantis 2–3 metus, su daugybe vingių. Labai gražus šį terapinį kelią vaizduojantis simbolis – labirintas“, – sakė profesorius.
“… terapinis procesas neturi konkretaus tikslo, yra tik noras, kad pacientui pagerėtų.“
Trumpas dosjė
Peteris Petersenas gimė 1933 metais, vedęs, turi 4 vaikus ir 8 anūkus. Medicinos mokslų daktaras, Hanoverio medicinos universiteto psichiatrijos ir psichoterapijos profesorius-emeritas, neurologijos ir psichiatrijos, psichosamatinės medicinos ir psichiatrijos, psichoanalizės specialistas, Vokietijos federalinės Vyriausybės konsultantas, yra paskelbęs per 500 publikacijų ir leidinių, tarp jų – „Terapeutas kaip menininkas“ (1987–1994), „Meno terapijos tyrimų metodai“ (1990), „Ta maža kibirkštėlė vilties“ (1993), „Apvaisinimas mėgintuvėlyje ir atsakomybė“ (1985), „Abortas – mūsų mirties suvokimas gyvenime“ (1986).
1997 metais įkūrė Meno terapijos mokslinių tyrimų institutą ir Meno terapijos centrą aukštojoje muzikos mokykloje Hamburge.
Bendradarbiauja su 30 institucijų, dirbančių meno terapijos srityje, dalyvauja vykdomuose moksliniuose tyrimuose Vokietijoje, Nyderlanduose, šveicarijoje, Austrijoje.
Nuo 2000 metų – Talino universiteto psichoterapijos ir meno terapijos profesorius.
Jenos universiteto (Vokietija) (1985), Lioveno universiteto (Belgija) (1998), Vokietijos Psichosomatinės akušerijos ir ginekologijos draugijos (1999), Žemutinės Saksonijos medicinos asociacijos (Vokietija) (2004), Estijos kūrybinės terapijos draugijos (2005) garbės narys.
Marina VISOCKIENĖ
“šiaulių kraštas”
SXC.hu – Andrzej PobiedziÅ„ski nuotr.
