Lipdant molį svarbiausia ne pats procesas, o jo rezultatas, kuris kartais tampa labai svarbus ir naudingas ne tik bręstančiam vaikui, bet ir suaugusiam.
Beformis molis – tai neverbalinė kalba
Molio terapija, J. Tėvelytės teigimu, dažniausiai naudojama gydymo programose ir reabilitacijoje. „Naudojant molį, yra dirbama su psichologinių problemų turinčiais, patyrusiais prievartą, sielvartą, sunkius išgyvenimus, vaikais ir suaugusiais, turinčiais valgymo, asmenybės sutrikimų. Socialinėje sferoje molis padeda įveikti įvairias vaikų ir suaugusių elgesio problemas. Edukacinėse programose, kuriose svarbus teigiamas kūrybinio proceso poveikis, kūrybinė saviraiška, individualybės kūrybingumo ugdymas, gydymas, savarankiškumo ugdymas, užimtumas“, – apie molio terapijos taikymą pasakoja specialistė.
Anot J. Tėvelytės, molis terapijoje svarbus dėl savo savybių. „Molio lietimas, spaudimas ypatingai svarbus taktiliniams pojūčiams, smulkiajai motorikai – suteikia galimybę bendrauti neverbaline kalba. Molis suteikia galimybę proceso metu sukurti kažką iš nieko, transformuoti jau padarytą, keisti, nes minkštame molio gabale lengva įspausti pirštų antspaudus, padedančius palikti tikro gyvenimo asmeniškus ženklus, tokia patirtis, suvokiant čia ir dabar jausmą, padeda kenčiantiems nuo širdgėlos, netekties“, – kalba J. Tėvelytė.
Kiekvienam, dirbant su moliu, lengva keisti jo formą – lengva kurti ir griauti. Pasak J. Tėvelytės, molis taip pat leidžia sukurti kažką iš nieko, transformuoti, keisti, kurti skirtingas formas. Jis leidžia sukurti konkretų kūrinį, kuris gali simbolizuoti vidines vizijas. Procesas, paverčiantis beformį molio gabalą nauja skulptūra ir atvirkščiai, yra terapinis procesas. Jis leidžiasi būti daugybę kartų minkomas ir perminkomas.
Dar viena molio savybė, pasak keramikės, yra galimybė kurti trijų dimensijų apimties objektus. Dėl galimybės kurti apimtinę formą, vaizdus, sumanymus galima perteikti tikroviškai. Molio kūriniai tampa terapinio pokalbio dalimi.
Joanos TĖVELYTĖS albumo nuotr.
Molis gali prakalbinti vaikus
E. Tėvelytė dirbdama su vaikais taiko dailės, keramikos terapijų metodus.
„ Mano veiklos tikslas – kalbos lavinimas. Nėra labai svarbu kaip vaikai piešia ir lipdo, svarbu, kaip jie įsijaučia į lipdymą ir žaidimą – tas įsijautimas padeda jiems atsipalaiduoti ir drąsiai šnekėti. Piešimas, tapyba ar lipdymas nėra tik meninis užsiėmimas ar pareiga, veiklose kuriamos žaidybinės situacijos, leidžiančios manipuliuoti medžiagomis, vaizdiniais, vaidmenimis“, – sako J. Tėvelytė.
Pasak J. Tėvelytės, lipdymo iš molio veiklos užsiėmimai vedami vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Siekiant bendradarbiauti su šeima ir puoselėti visas vaiko galias, gebėjimus, plėsti socialinį vaiko patyrimą, integraciją į visuomenę, rengiamos bendros vaikų – tėvų – specialistų meno sesijos. „Studijos šiaulių universitete padėjo giliau pažinti dailės terapijos taikymą, tačiau suprantu, kad čia tik pradžia, nes patys turim daug ką bandyti, mokytis“, – kalba J. Tėvelytė.
Lietuvoje nėra tokio termino kaip molio terapija. Terapija su moliu dažniau taip ir vadinama – molio lipdymas. J. Tėvelytės teigimu, toks gydymas gali būti taikomas visiems ir net įvairiose srityse.
„Skaitydama mokslinius straipsnius, aptikau, kad užsienyje ji taikoma visose srityse, aš dažniau šią terapiją naudoju darbe su vaikais, jų šeimomis. Dirbu vaikų darželyje, kuriame nemažai vaikų turi kalbos ir komunikacijos sutrikimų, todėl daugiausia domiuosi, dirbu, mokausi dėl tikslo prakalbint vaikus lipdymo pagalba. Čia aišku, turiu paminėti, kad Lietuvoje dailės terapija kaip ir neegzistuoja, todėl tik įstaigos vadovo supratimo ir entuziazmo dėka, galima diegti naujoves“, – pasakoja J. Tėvelytė.
Molio terapijos taikymas vyksta kaip žaidimas. Lipdymo tikslas – sukurti žaislus, lėles, kalbėtis su jomis, ar kurti žaidimą. Tokia veikla, anot J. Tėvelytės, daro stebuklus, nes vaikai daug šneka tarpusavyje ir greitai įsijaučia į žaidimą.
„Indas karaliaus puotai“
Šiauliuose vykusiame Lietuvos meno terapijos asociacijos susirinkime, J. Tėvelytė pristatė naują metodą „Indas karaliaus puotai“, kurio tikslas yra įsivaizduoti, susimąstyti, pažinti ir pakeisti. Visa eiga paremta dailės terapijos metodika, kur reikia įvykdyti užduotį, reflektuoti, pasidalinti savo išgyvenimais, patirtimi ir jei reikia transformuoti.
„Terapija tai nėra gražaus kūrinio sukūrimas, vertinimas čia neegzistuoja. Lipdant iš molio sukuriamas kūrinys, nesvarbu ar plokščias, ar trijų dimensijų. Šiuo atveju, užduotis buvo sukurti indą, kurį turėtume pasiimti, jei mus pakviestų į karaliaus puotą, prašoma pagalvoti kaip jaustumėmės ten, ar daug visko imtume.
Dalyviai nulipdė labai įvairius indus, pasakojo savo įspūdžius, patirtį lipdant. Kviečiau tuomet įsivaizduoti, palyginti save ir nulipdytą indą. Kokie mes būtume pakviesti į Dievo puotą“, – apie užsiėmimą šiauliuose pasakoja J. Tėvelytė.
Dailės terapija, J. Tėvelytės teigimu, naudojama kaip savęs pažinimo metodika. Tikram gydymui taikyti reikalingas ir psichologinis išsilavinimas, kurio dailės terapijos specialistei trūksta, todėl J. Tėvelytė dažniau ir mieliau molio terapiją taiko kaip ugdomąją priemonę darbui su vaikais.
„Vaikai mielai įsivaizduoja, kuria pasakojimus. Juose labiau pastebimas ir rezultatas – drąsi šneka, pasitikėjimas savimi. Šiauliuose dar taip pat pristačiau žaidimo metodą, prašydama dalyvius pabūti vaikais ir gaminti valgį, pirkti, parduoti naudojant tik molį. Realių pavyzdžių negaliu pateikti, kas ir kaip vyksta, nes terapija visgi turi būti sakrali, konfidenciali. Žmonės džiaugiasi kūrimo procesu, bendryste, vaikystės priminimu, galimybe pamatyti save iš šono. Tai ir yra vieni geriausių meno terapijos bruožų“, – apie terapijos poveikį pasakoja J. Tėvelytė.
J. Tėvelytės nuomone, informacijos apie dailės terapiją labai trūksta, todėl džiaugiasi, kad yra susikūrusi Lietuvos meno terapijos asociacija, kurios branduolys yra šiauliuose. Tik laikantis kartu, galima mokytis vienam iš kito, gauti žinių, dalyvauti seminaruose ir padėti aplinkiniams.
Lina ABROMAVIČIENĖ
“Šiaulių naujienos”
SXC.hu – Chris Richardson nuotr.
