„Jei tėvai nori vaikus užauginti laimingus, budriausi turėtų būti nuo nėštumo pradžios iki pusantrų metų. […] jei šiuo laikotarpiu viskas gerai, žmogutis gyvena rojuje, pasitiki pasauliu, jam to scenarijaus nereikia arba scenarijus toks platus, kad žmogus jaučiasi laisvas, gali rinktis, mėgautis gyvenimu“, – pabrėžia psichoterapeutė.
Nors ir keista, pastebi L. Švanienė, vis dėlto net blogiausias scenarijus padeda žmogui išgyventi: „Pavyzdžiui, alkoholikas adaptavosi prie gyvenimo gerdamas. […] Cukriniu diabetu sergantis žmogus adaptavosi būtent su ta liga. Taip jis gauna kažkokios antrinės naudos, išsprendžia kažkokius svarbius klausimus, tegul ir netinkamu būdu.“
– Kas yra gyvenimo scenarijai? Kaip ir kodėl jie gimsta? Ar visi žmonės turi scenarijų?
– Iš esmės gyvenimo scenarijų turi visi. Pats žodis „scenarijus“ pasako, kad tai – kaip gyvenimo planas: kaip ir kas vyks, kaip pasibaigs. Gyvenimo scenarijaus eskizas sudaromas labai ankstyvame amžiuje, paskui vis tvirtinamas, o vėliau pasitvirtina. Ankstyvojoje vaikystėje žmogus nusprendžia, kad kiti yra blogiukai arba kad gyventi yra nesaugu. Tada jis jau labiau pasąmonėje ieško tam patvirtinimų ir randa. Nes dažniausiai, ko ieškome, tą ir randame. Todėl gyvenimo įsitikinimai iš dalies mus apriboja, iš dalies saugo. Kai žinome, ko ieškoti ir ko saugotis, į tai atkreipiame dėmesį.
Žmogaus psichika yra tinginė, ji sudaro tam tikrus motyvus, tam tikras psichikos dalis, kurios yra atsakingos už vieną ar kitą veiksmą, todėl stebi, ar pasikartos tai, ar ne. Taip ir išeina, kad ir scenarijus formuoja žmogų, ir žmogus formuoja scenarijų. Kaip sakiau, esminis scenarijus sudaromas ankstyvojoje vaikystėje, tačiau impulsus žmogus gauna ne tik gimęs, bet dar iki gimimo, prenataliniu laikotarpiu. Pats baisiausias dalykas, kurį mažam žmogučiui tenka išgyventi prenataliniu laikotarpiu, yra tas, kai jo nenori. Iš karto atsiranda nuostata – aš kažkoks nelaukiamas, nemylimas.
– Kaip jis tai pajunta? Ar užtenka mamos minčių, ar reikia kažkokio agresyvesnio veiksmo?
– Užtenka mamos minčių, žodžių, nes mažas žmogutis, esantis mamos pilvelyje, neturi jokių mąstymo įgūdžių. Jis jaučia kiekviena kūno ląstele.
– Reaguoja per emocijas?
– Per emocijas ir kiekviena kūno ląstele, nes dabar svarbiausias jo uždavinys – augti ir išgyventi. Taip veikia instinktai. Kai staiga ateina didžiausias siaubas, kad jo gyvybei gresia pavojus, kad mama jo nenori, kad mama pati išsigąsta, kai jis jaučiasi vienas su mama, jaučia jos jausmus, nes mamos jausmai yra ir jo jausmai, susidaro kažkokie įsitikinimai, kad jo nenori, jo gyvybei gresia pavojus. Net jei paskui mama ir persigalvoja, susitaiko su ta mintimi, pirminė nuotaika atitinkamose situacijose atsinaujina.
– Taigi pati pradžia yra svarbesnė negu vėlesni įspūdžiai?
– Taip. Didieji lūžiai yra gimimas ir etapas, kai mama nustoja maitinti pienu. Viena didžiausių gyvenimo traumų žmogui yra gimimas, nes jam reikia prasisprausti per siaurą spaudžiantį tunelį, nors psichologijoje manoma, kad natūralus gimdymas yra geriau negu cezario pjūvis. Viena vertus, tai yra trauma, kita vertus, duodama žinia, kad po sunkumų visada ateina palengvėjimas. O žmogus, kuris buvo paprasčiausiai išimtas, to negauna, todėl bet kokie sunkumai jam sunkesni nei tam, kuris gimė natūraliai.
Kitas etapas – kai mama nustoja maitinti pienu. Nors ir iki tol gali būti trauminių situacijų, dėl kurių mažas žmogiukas, kad išgyventų, suformuoja tam tikrus įsitikinimus ir jais save riboja. Kaip kopūstas užsideda vieną lapelį po kito, taip žmogus dengia save įsitikinimais. O įsitikinimai veikia kaip raudonos vėliavėlės – toliau eiti nebegaliu. Pavyzdžiui, ne visai švelniai, netinkamai nutrauktas maitinimas pienu formuoja įsitikinimą „su manimi kažkas ne taip, kažkas vyksta, manęs nebemyli“. Susidaro tokie negatyvūs dalykai, kuriuos žmogus nukreipia į save, t. y. aš kažkoks ne toks.
– Bet kodėl jis nukreipia į save, o ne į tą, kuri neduoda pieno?
– Jis neturi proto paaiškinti. Iki pusantrų metų žmogutis dar laiko save mamos dalimi. Tik po to jis pereina į kitą laikotarpį, kai ima suprasti, kad yra atskiras žmogus. Mama paprastai nustoja maitinti iki vaikui sukanka pusantrų metų, kai jis dar neturi gyvenimiškos patirties, kad suprastų, kas vyksta. Todėl iš karto jaučia „kažkodėl mane palieka, kaip tai išgyventi“ ir nusprendžia „aš turiu būti tobulas ir kažkoks kitoks, kad manęs nepaliktų, kad mylėtų“. Mažas žmogus – būtent žmogus – labai ilgai priklausomas nuo tėvų, todėl jam ypač svarbu, kad tėvai jį mylėtų, kad jam padėtų.
– Išlikimas susijęs su mama? Kodėl vaikutis negalvoja, kad ji bloga?
– Negaliu apie ją galvoti blogai – ji man reikalinga, kad išgyvenčiau, ne aš jai. Tokiu būdu kuriamos nuostatos „man kažkas ne taip, aš turiu labai stengtis siekdamas kitų meilės, turiu užmiršti save ir stengtis dėl kitų“. Dirbdami su klientais, ieškome ne to, kas žmogų veikia dabar, o pirminio momento, kada tai susidarė. Kad pakeistume pačią pradžią, einame net į prenatalinį laikotarpį. Tarkim, klientas, būdamas transe, kalbasi su įsivaizduojamais tėvais: „mama, atėjau pasakyti, kad aš gimsiu, ir noriu tavęs paprašyti, kad tu nenorėtum manęs nužudyti“. Taikant hipnozę, reikia visiškai pasitikėti specialistu – ką jis darys, ką užprogramuos. Nors labiau norime, kad tai sąmoningai darytų pats klientas – pats nuspręstų, ko jam reikia gyvenime.
Freeimages.com – Barun Patro nuotr.
– Pradedate nuo to, kas žmogui trukdo gyventi?
– Taip, nuo to, kas yra dabar. Antra – o ko tu nori, koks tavo tikslas? Vienas gali norėti atsikratyti baimės viešai kalbėti, kitas tenori išlikti ramus, trečias nori turėti tokią charizmą, kad visus kitus vestų paskui save. Netgi tai galima padaryti.
– šis scenarijus formuojasi iki trejų metų?
– Pagrindinis eskizas – iki metų. 90 proc. scenarijaus, netgi su finalu, atsiranda iki trejų metų. Ir galutinis variantas suformuojamas iki septynerių metų. O paauglystėje nusprendžiama, kaip aš tai realizuosiu: kokiomis spalvomis, kokiais įvykiais, kokiais draugais, kurie ateis į mano gyvenimą, kuriuos pats pritrauksiu. Gyvenimo scenarijus sukuriamas labai anksti, bet jis pasireiškia ne kasdienybėje, o kritiniais momentais. Jei tėvai nori vaikus užauginti laimingus, budriausi turėtų būti nuo nėštumo pradžios iki pusantrų metų.
– Bent jau teoriškai įmanoma, kad žmogus neturėtų scenarijaus?
– Teoriškai įmanoma, bet tai labai retas atvejis. Tai priklauso nuo bazinių nuostatų, kurios yra keturios ir priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į save ir į kitus. Vienas tipas – „aš žinau, kad su manimi viskas gerai ir su kitais viskas gerai, aš esu mylimas, galiu mylėti kitus, galiu jiems atsiverti, gyvenimas yra saugus“. Jei tokia bazinė nuostata kuriama nuo nėštumo antro mėnesio iki pusantrų metų, jei šiuo laikotarpiu viskas gerai, žmogutis gyvena rojuje, pasitiki pasauliu, jam to scenarijaus kaip ir nereikia arba scenarijus toks platus, kad žmogus jaučiasi laisvas, gali rinktis, mėgautis gyvenimu. O per gyvenimą sutikti žmonės tik patvirtins jo vidines nuostatas. Tačiau tokių atvejų labai mažai.
– Kokios kitos bazinės nuostatos ir iš jų kilę tipai?
– Dažniausiai pasitaikanti nuostata „su manimi kažkas ne taip“ atsiranda, kai „palieka“ mama. Tokie žmonės paneigia save, gyvena be meilės, bet siekia jos bet kokia kaina, nes be to neįmanoma išgyventi.
Kita, kur kas retesnė nuostata – „su manimi viskas gerai, o kiti yra blogi“. Paprastai šis scenarijus ateina, kai ypač sunkios gyvenimo sąlygos. O jei visi kiti blogi, iš karto jaučiama „nesuartėk su kitais, nes kiti pavojingi“. Bet jei negaliu suartėti su kitais, vadinasi, turiu gyventi tarytum be jausmų, o tai iš esmės veda į savižudybę.
Tačiau pats baisiausias atvejis – „aš pats esu niekas, visi kiti – plėšikai, vagys ir siaubūnai, pasaulis – pamazgų duobė, ir apskritai čia geriau negyventi, nes jokios išeities nėra“.
– Kaip žmogus gali pats su savimi dirbti? Kokius klausimus turėtų sau kelti, kad, į juos atsakęs, galėtų pats susitvarkyti?
– Sau padėti galima, bet reikia turėti omenyje, kad mes esame savo kūne. Tarkim, sėdėdamas savo automobilyje, jo nenusiplausiu. O jei jį dar reikia paremontuoti… Vis dėlto yra tokių dalykų, kurių padaryti pačiam vienam neįmanoma.
– Minėjote, kad net ir blogas scenarijus iš dalies žmogų apsaugo.
– Nors jis veda į pačią baisiausią atomazgą, vis tiek tuo metu, kol veikia, padeda išgyventi, nes pagrindinis scenarijaus tikslas padėti žmogui adaptuotis.
– Bet tai paradoksas. Kai jis gali padėti išgyventi?
– Pavyzdžiui, alkoholikas adaptavosi prie gyvenimo gerdamas. Neurotikas – su savo neurozėmis. Cukriniu diabetu sergantis žmogus adaptavosi būtent su ta liga. Taip žmogus gauna kažkokios antrinės naudos, išsprendžia kažkokius svarbius klausimus, tegul ir netinkamu būdu.
– Kokios naudos gali gauti žmogus, sergantis cukriniu diabetu?
– Kai žmogus serga cukriniu diabetu ar kokia kita liga, jam galbūt nereikia prisiimti už kažką atsakomybės, jis visada turi pasiteisinimą „aš sergu, negaliu“. Vėžiu sergantis žmogus gauna kitų dėmesio, jam irgi nebereikia prisiimti atsakomybės. Galbūt anksčiau jis tik „vežė“, nuo visko pavargo, tad dabar atsirado galimybė sustoti, pagaliau gauti kitų meilės vien todėl, kad jis toks yra. Žinoma, tai gaunama kažkokiu iškreiptu būdu, ne taip, kaip norėtųsi, ne tos meilės, kuri pakylėtų aukštyn, o per gailestį. Bet geriau tai negu visiškai nieko.
– Nors žmonių daug, problemos kartojasi. Ar įmanoma jas išspręsti?
– Problemos, kurių turite, nėra unikalios – jų turi daugybė žmonių. Ir jas galima išspręsti. Kad finalas būtų puikus, didžiajai daugumai žmonių reikia keisti savo gyvenimo scenarijų. Pirmas dalykas – pamatyti tą scenarijų ir pajausti „ne, aš tokio nenoriu“. Viena paprasčiausių dalių – laidotuvių scena. Įsivaizduokite, kad esate miręs, ateinate į savo laidotuves, žiūrite, kokio amžiaus mirėte, klausotės, ką kiti žmonės kalba apie jus, matote, kiek jų atėjo… Ar jums tai patinka, ar ne? Išgyvenamas savo ateitį, turite dabar nuspręsti – „ne, man tai nepatinka“.
Kitas aspektas – kaip galima scenarijų pakeisti, ką norite pakeisti. Tada galima įsivaizduoti, kad esate mirties patale, gyventi liko kelios minutės, todėl pro akis prabėga visas gyvenimas. Reikia įvertinti, kas patiko, kurie reikšmingiausi momentai, kuriuos norėtųsi perdaryti, kas nepatiko ir kaip baigėsi, ar viskas tenkina. Kuo anksčiau žmogus tai padaro, tuo greičiau ir sėkmingiau gali perrašyti scenarijų, jo finalą ir neturėti to, ką pamatė. Bet, netgi apsisprendus, dar reikia daug ką padaryti (pavyzdžiui, susitaikyti su tėvais) naudojant tam tikras psichotechnikas.
Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“
Freeimages.com – Anders nuotr.
