Negaliu sakyti, kad prarastų sveiką nuovoką ar nusikalbėtų, viską žino ir apie politiką, ir apie madas, bet jai viskas taip blogai… atrodo, kad nebėra nė vieno gero žmogaus. Ir į mūsų pagalbą taip pat reaguoja.
Tikrai nesitikiu kažkokio ypatingo dėkingumo už tai, ką darau aš ir mano šeima, bet dažnai pasijunti lyg skuduru per veidą gavusi — ką nors taip pasako… Dukra jau kelis kartus sakė, kad pas močiutę nebeeis, nes jai nemalonu. Bandau ją tramdyti, kad seną žmogų reikia suprasti, o pačiai širdyje verda… Vėliau pagalvoju — o ką sakytų tėtis, juk tai jo sesuo, daugiau giminių ji neturi, nuryju viską ir vėl einu. Ar įmanoma kitaip?„
Dėkoju jums už laišką. Nors pradedate žodžiais, kad jūsų mintys nešventinės, man atrodo, kad su šventėmis jos vis dėlto siejasi. Besibaigiant metams, prieš šv. Kalėdas natūraliai peržvelgiame praėjusius metus ir bandome įvertinti, kaip juos nugyvenome, kuo galime pasidžiaugti, o ką norėtume keisti. Tokioje peržvalgoje dėmesys užkliūna už skaudžių vietų. Jūsų skaudulys yra santykiai su globojama garbaus amžiaus teta. Suprantama, kad norėtumėte rasti būdų, kurie leistų šiuo santykius padaryti mažiau skaudžius.
Pradėčiau nuo jūsų žodžių „nesitikiu kažkokio ypatingo dėkingumo už tai, ką darau…“. Jei leistumėte pratęsti šią mintį, kaip skambėtų tęsinys? Gal “…norėčiau, kad manęs už tai nenuvertintų, …tikiuosi bent jau mandagaus elgesio su savimi“? Už tai, ką darome kitų labui, natūralu tikėtis kokio nors atlygio — padėkos žodžio ar žvilgsnio. Kartais galime “apdovanoti“ ir patys save — kai pasielgiame pagal savo įsitikinimus, vertybes, jaučiamės esą geri, padorūs, pilietiški žmonės, net jei niekas kitas mūsų poelgio nepastebėjo. Deja, to gali nepakakti, jei žmogus, kuriam padedame, reaguoja priešiškai.
Detaliau necituojate savo globotinės žodžių, po kurių pasijuntate „lyg skuduru per veidą gavusi“, bet galiu nesunkiai įsivaizduoti, kad tai būna atviras ar subtiliai užmaskuotas nuvertinimas. Kartais nereikia nė žodžių, pakanka žvilgsnio, grimasos ar rankos mosto, parodančio, kad mūsų pastangos prilyginamos niekalui. Nuvertinimas yra agresijos forma, o į agresiją mes reaguojame spontaniškai–arba pasiruošiame gintis, arba bėgame kiek kojos išneša. Kitų galimybių, tiesą sakant, ir nėra, yra tik įvairios gynybos ir bėgimo formos.
Jūsų dukra jau išreiškė norą pasitraukti iš situacijos, kurioje ją nuolat skaudina. Tai natūrali ir tiesmuka reakcija. Jūs tokiu būdu „pabėgti“ sau neleisite, nes stabdo pareiga — įsipareigojimas prieš tėtį, kuris, kiek suprantu, yra miręs. Galima pagalvoti ir apie kitus būdus — pavyzdžiui, pagalbą per tarpininką, samdomą žmogų. Negalėdami fiziškai atsitraukti nuo kito žmogaus, galime keisti psichologinį atstumą, kai imame galvoti apie kito žmogaus elgesio motyvus: kodėl jis elgiasi taip. Laikinai “išjungiame“ arba prislopiname jausmus, “įjungiame“ savo galvą, jau ne tiesiogiai esame ryšyje su juo, o galvojame apie jį.
Gintis irgi galima įvairiais būdais : atsikirsti, ginčytis, bambėti… Negalėdami to padaryti tikrovėje, galime leisti sau bent jau vaizduotėje. Pabandykite juokauti, pavyzdžiui, po „brūkštelėjimo skuduru per veidą“ pasakyti “o aš taip tikėjausi, kad gal šį kartą pasakysite ačiū … turbūt teks man dar palaukti“ arba “taip, turbūt Dievulis paskyrė man jus prižiūrėti, kad pelnyčiau Rojų…“
Jei šis santykis Jums negali būti malonus ir džiaugsmingas, linkiu, kad būtų bent jau mažiau skausmingas
Dr. Viktorija VAIšVILAITĖ, psichologė psichoterapeutė
"šiaulių kraštas"
SXC nuotr.