Ko tikėtis iš psichologo?
Anot psichologės, vis dar labai painiojamos sąvokos “psichologas” ir “psichiatras”. Psichiatrija – labiau medikamentinis gydymas, kai yra rimtesnių problemų. Dauguma į psichologą besikreipiančių žmonių neturi jokių psichikos sutrikimų. Psichologas padės, jei turite sunkumų, išgyvenate intensyvias emocijas, savarankiškai negebate savo paties gyvenimo nukreipti pusiausvyros bei harmonijos linkme ir pan. Į šį specialistą gali kreiptis ir neturintis didelių rūpesčių žmogus. Neretai žmoguss į psichologą kreipiasi siekdamas geriau pažinti bei suprasti save, norėdamas pagerinti savo gyvenimo kokybę. Psichologo pagalba pravers, jei nusprendėte atsikratyti asmeninio suvaržymo, išmokti sumažinti stresą, aiškiau suvokti savo išgyvenimus bei pojūčius.
“Kiekvienas žmogus – individualybė. Vieni patys geba išspręsti susidariusias problemas, kitiems dėl kylančių abejonių prieš priimant svarbius sprendimus norisi pasitarti su kitais, – sako psichologė. – Nereikia manyti, kad ieškantis pagalbos žmogus yra silpnas. Anaiptol, savo problemų ir skausmingų išgyvenimų nagrinėjimas reikalauja drąsos, vadinasi, pradėdamas konsultuotis žmogus žengia pirmą žingsnį problemų sprendimo link, parodydamas savo stiprumą.”
Žmonės drąsiau praveria psichologo duris
Psichologė mano, kad pagalbos kreipiasi toli gražu ne visi, kuriems jos reikia – neretai žmogus “dega” savyje, alindamas ne tik savo, bet ir artimųjų sveikatą. “šį darbą pradėjau dirbti daugiau nei prieš 20 metų, – mena psichologė. Tuomet pasiūlymą apsilankyti pas psichologą žmogus priimdavo kaip įžeidimą, tačiau bėgant laikui žmonės ėmė suprasti, kad psichologas nėra baubas.
Dažnai būna, jog sprendimas, padėsiantis išbristi iš sudėtingos situacijos, yra kažkur čia pat, bet žmogus to nepastebi. Kartais tą sprendimą būna paprasčiausiai sunku priimti. Jėgų yra, tik kaip jas pažadinti? Jaunimas skuba ieškoti pagalbos sau ir nedaro iš savęs ligonio, jeigu iškilus kokiems nors neaiškumams, pvz., norėdamas rasti atsakymus į klausimus, kokiu keliu keliauti, kaip atrasti gyvenimo tikslą ir pan., pats savarankiškai nusprendžia apsilankyti pas psichologą. Šios rūšies specialistas jaunuoliams yra natūralus dalykas, toks pat, kaip ir bet kokio kitokio profilio gydytojas. Vyresnio amžiaus žmonės vis dar kaustomi prietaringos baimės, kad juos pamatys koks nors pažįstamas, negražiai pagalvos, pasišaipys. Juk ne taip seniai vyravo nuomonė, kad pas psichologą eina tik psichiškai nesveiki žmonės.”
Patarimų nedalija
Esate naivus, jeigu manote, kad apsilankius pas psichologą šis atsakys už jūsų gyvenimo sėkmę ar puls spręsti jus staiga užgriuvusių problemų. Anot psichologės, patarimai nekainuoja, tačiau argi žmogus linkęs klausyti svetimų patarimų? Be to, psichologė įsitikinusi, jog net ir galybė geriausių patarimų neduotų naudos. Psichologas – visų pirma pašnekovas, kuris yra toliau nuo jūsų gyvenimiškos situacijos, todėl gali ją matyti kitaip. Žmogus pats turi nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą. Psichologinis konsultavimas vertingas ir naudingas tuo, kad žmogus randa laiko pats sau, gali mąstyti apie save, dalytis savo supratimu apie gyvenimą ir pats priimti sprendimus.
“Konsultacijų metu besąlygiškai priimu konsultuojamąjį tokį, kos jis yra. Tai padeda pastarajam susitaikyti su savimi bei suvokti savąją vertę, o save vertinantis žmogus tampa atsakingas už likimą ir nustoja ieškoti kaltų dėl nesėkmių. Mano užduotis – ne duoti žmogui patarimą, o skatinant geriau suvokti savo jausmus, padėti jam pačiam atrasti sprendimus, išsikelti tikslą, pamatyti savo galimybių ribas, pažeidžiamas vietas, svarbiausia – savo stipriąsias puses, kurios padeda keisti gyvenimą norima linkme, – tvirtina psichologė. – Kiekvienas pats sprendžia, kaip pasielgs krizės, skaudžios netekties metu ar nerandant gyvenimo tikslo. Kai žmogus pats suranda savo problemos sprendimą ir adekvačiai ją geba išspręsti, tolesnis mano įsikišimas nebereikalingas.”
Atsistoti ar likti sėdėti?
Anot psichologės, ne visada psichologiškai palūžusiems gyvenimo džiaugsmą gali sugrąžinti jų artimieji. Dalis žmonių, net turėdami šeimą, jaučiasi vieniši, o tie, kurių šeimoje tvyro darnūs, šilti tarpusavio santykiai, neretai, norėdami apsaugoti savo artimuosius nuo neigiamų emocijų ar rūpesčių, vengia su jais kalbėtis apie sunkumus. Be to, šeimos nariai dažnai patys yra susiję su sunkia pagalbos ieškančiojo situacija arba turi išankstinių nuostatų apie jį, tad ne visą laiką tarp problemų pasimetęs žmogus gali būti atviras bei suprastas.
“Kai pritrūkstame pinigų, ne visi jų bėgame skolintis pas draugus ar prašome pagalbos savo artimųjų, – sako psichologė. – Neretai žmonės pinigų skolinasi iš banko ir toks jų sprendimas nieko nestebina. Kiekvienas žmogus pats nusprendžia, kaip jam elgtis užklupus problemoms – jeigu jis pajėgia susitvarkyti pats, viskas gerai. Svarbu neužsisklęsti savyje – nebausti savęs pačia sunkiausia bausme atimant iš savęs galimybę bendrauti su mus supančiu pasauliu. Suaugęs žmogus turi mokėti prašyti pagalbos, jeigu jam jos reikia”.
Ekonominės problemos gena ieškoti pagalbos
Streso teoriją sukūręs Hansas Selye tvirtino, kad gyvenimas be streso tolygus mirčiai. Trumpalaikis stresas žmogui yra naudingas, nes priverčia mobilizuoti jėgas, kad būtų išspręsta problema. Psichologė sako, jog išties stiprias asmenybes krizė tik dar labiau sustiprina – jie patys ieško išeičių ir vis tvirčiau kabinasi į gyvenimą, savarankiškai spręsdami visas juos užklupusias problemas, todėl, anot psichologės, klaidingai manoma, jog krizės metu žmonės plūste plūsta pas psichologus ieškoti pagalbos.
Atsidūrus krizinėje situacijoje svarbiausia suprasti, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Žinoma, moralinių jėgų atsiriboti nuo neigiamų emocijų, matyti šviesiąsias gyvenimo puses ir džiaugtis Dievo duota diena visi turime skirtingai. Vieniems prarajos įvaizdis sukelia mintis apie bedugnę, kitiems – apie tiltą. Nuolat girdimos pesimistinės ekonominės prognozės labiau veikia jautresnius žmones, todėl jie linkę dažniau praverti psichologų kabineto duris – reikia surasti už ko laikytis, į ką atsiremti. “Dabar pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės ieško pagalbos – nedarbas ir paskolos, – dalijasi pastebėjimais psichologė. – Tačiau tie, kurie turi vidinių dvasinių išteklių, sėkmingai tvarkosi patys. Kai ištekliai išseks, galbūt jie ieškoti pagalbos ateis pas mus.”
Nesame linkę dalytis teigiamomis emocijomis
Anot psichologės, išėjus pasivaikščioti bulvaru sunku sutikti geromis emocijomis skubantį pasidalyti žmogų. Atrodo, kad visi pikti, nelaimingi, susiraukę, nemylintys juos supančio pasaulio. Žmogus sukurtas taip, kad niekas jo visiškai nepasotins. Įspūdis, lyg visi būtų užprogramuoti skųstis kiekviena gyvenimo minute ir lengva ranka aplink žarstantys savo blogas emocijas. Visi nežinia kur skubantys, gal todėl net nestabtelėję praeinantys pro verkiantį žmogų, bėgte dar spėdami su nepasitenkinimu žvilgtelėti į smagiai besijuokiantį. Beje, tokių pasitaiko vis rečiau.
Daugelis žmonių į gyvenimą žiūri per daug rimtai, nors visi žino, kad pokštai, sąmojai ir komiškos replikos leidžia lengviau išspręsti rimtas problemas ir paprasčiau įveikti sudėtingas situacijas. Juokas padeda pakelti ir lengviau įveikti gyvenimo atseikėtus sunkumus. Jei mus kas nors sąmoningai ar nesąmoningai erzina, visada geriau nusijuokti, nei imti bartis. Pozityvus mąstymas itin svarbus – jei žmogus bus nusiminęs, liūdnas, nevertins gyvenimo, neigiamos emocijos jį tik dar labiau gramzdins į jo paties susikurtą liūną. Žinoma, sunkių akimirkų nė vienas neišvengiame, tačiau ir tuomet reikia priversti save atidžiau pažvelgti aplink, pamatyti ir pasidžiaugti metų laikais, besikeičiančia gamta, mums maloniais ar net visiškai nepažįstamais žmonėmis ir kaskart priminti sau, jog privalu džiaugtis gyvenimu.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
Autorės nuotr. “Nesigėdykite su aplinkiniais pasidalyti savo teigiamomis emocijomis, kurios yra pati geriausia profilaktika nuo visų ligų, – pataria Psichikos sveikatos centro psichologė Nijolė Liubinskienė. – šypsokimės tiems, kurie neišmoko to vaikystėje, pats metas tai padaryti dabar. Išmokti šypsotis niekada nevėlu.”
