Universalus bruožas
Nors įvairių šalių tautosakoje pavydas dažnai priskiriamas kuriai nors konkrečiai nacionalinei grupei, iš esmės šis jausmas yra universali visai žmonijai būdinga savybė. Pavydas yra sudėtinė emocija, pasireiškianti nemaloniu, neretai kankinančiu jausmu dėl kito asmens pranašumo, pasisekimo, gerovės.
Pavydą lydi ir kiti neigiami jausmai – priešiškumas tam, kam pavydi, susierzinimas, pagieža, menkavertiškumo jausmas, noras žeminti kitą. Šie kontrastingi išgyvenimai sukuria pojūtį, kad pavydas „graužia“, apkartina visas pavyduolio mintis, jausmus ir veiksmus.
Panašią būseną gali sukelti ne tik realus, bet ir įsivaizduojamas kito asmens pranašumas. Todėl pavydo atveju suvokimas dažnai būna iškreiptas, neatitinkantis realios situacijos.
Apie pavydą nepriimta kalbėti viešai, tačiau tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuriam šis jausmas būtų svetimas ar nė karto nepatirtas.
Pavydo objektai
Pavydo objektu gali tapti praktiškai bet kuris daiktas, reiškinys, savybė ar santykis. Užsigeisti galima bet ko, kas mums pasirodys vertinga ir trokštama turėti.
Lengviausia atpažinti pavydą, kurio taikinyje atsiduria materialios gėrybės. Todėl pavydime pinigų, turto, įvairių daiktų ir kitų materialių dalykų. Jų geidžiantis žmogus puoselėja iliuziją, kad gavęs taip trokštamą daiktą pagaliau patirs ilgai lauktą pasitenkinimą bei laimę.
Ne mažiau pavydo gimsta santykių sferoje, kur pavydime meilės, draugystės, artimųjų bendravimo, sugebėjimo patikti ar užmegzti ryšį. Šiuo atveju pavyduolis dažnai net neįtaria, kad jo išgyvenimai dar labiau atitolina jį nuo norimų santykių sukūrimo.
Kai kurie žmonės pavydi kitiems atitinkamos išvaizdos, amžiaus, sveikatos ar kitų išorinių asmens charakteristikų.
Dar kiti geidžia aplinkiniams priskiriamų vidinių savybių – talento, sugebėjimų, teigiamų asmenybės bruožų.
Pavyduoliai linkę „bloga akimi“ nužvelgti aukštesnės socialinės padėties, visuotinės pagarbos nusipelniusius žmones. Tikėtina, kad pavydo apsėstiesiems užklius ir džiaugsmu bei laime spinduliuojantys asmenys, nes buvimas šalia aitrins jų dvasines tuštumas.
Šaknys vaikystėje
Su pavydo pradžiamoksliu neišvengiamai susiduriame jau ankstyvojoje vaikystėje. Impulsyvūs norai dažnai kreipia vaiko dėmesį į trokštamus dalykus, kurie priklauso išoriniam pasauliui.
Tačiau ką daryti, kai vaiką nuo jo geidžiamo žaislo skiria panašaus amžiaus nedraugiškas to žaislo šeimininkas? Neretai į panašius konfliktus tenka įsikišti tėvams ar kitiems suaugusiesiems. Jų galioje ir atsakomybėje paskatinti tas mažųjų reakcijas, kurios sudarytų sąlygas pakeisti vaiko trokštamą dalyką kitu arba patenkinti kilusį poreikį kitais būdais.
Tad minėtu atveju vaikui galima pasiūlyti kitą žaislą, sudominti kita veikla ar nemenkinant vaiko savigarbos paaiškinti, kodėl jam šiuo metu negalime nupirkti lygiai tokio pat daikto.
Pastebėta, kad vaikų noras turėti daug žaislų ar kitų daiktų slepia meilės ir dėmesio stoką. Tad mažieji nesąmoningai siekia kompensuoti bendravimo stygių plėsdami savo pasaulio ribas užvaldomais materialiais dalykais.
Kai kurie suaugę taip pat linkę daiktais išsipirkti savo kaltę dėl iš vaikų „pavogto“ laiko. Emocinis badas sudaro itin palankią terpę pavydui, nes visuomet atsiras daiktų, kurių mažasis dar neturi.
Pagrįstai teigiama, kad pavydo pagrindas yra nuolatinis lyginimas (-is) su kitais. Tikėtina, kad kai kurie pavyduoliai į tokius spąstus pakliuvo dar vaikystėje, kai suaugę negailestingai priešpastatydavo juos kitų vaikų gebėjimams ar pasiekimams.
Beviltiški pralaimėjimai ir nuolatinis žeminimas paprastai išugdo menkos savigarbos, nepasitikinčią savimi, jaučiančią savo menkavertiškumą asmenybę, kuri neatspari pavydo jausmui.
Atskirti siekius
Kartais mėginama išskirti „baltą“ pavydą. Tačiau patiriamais išgyvenimais ir pagrindinėmis nuostatomis „baltasis“ pavydas mažai kuo primena „juodąjį“ savo brolį.
Pirmiausia mes jaučiamės pakankamai drąsūs išpažindami „baltąjį“ pavydą. Juk jis padeda atpažinti mūsų troškimus ir poreikius, nurodo, kuria kryptimi reikia telkti visas pastangas ir energiją.
Geidžiamas objektas tampa stimulu siekti norų išsipildymo konstruktyviais būdais, nesusikoncentruojant į neigiamus jausmus. Šiuo atveju be jokio priešiškumo galime pasidžiaugti artimo sėkme ir, pripažinę norą eiti panašiu keliu, dėti visas pastangas siekti iškeltų tikslų.
Tokiu atveju egocentrinės nuostatos atsisakymas išsekina „juodo“ pavydo šaltinius, padeda atsiriboti nuo kovos dėl neva ribotų gėrybių išteklių. Tad nepriklausomai nuo mus aplankiusio pavydo spalvos svarbu įvardinti už jo besislepiančius poreikius, suvokti savo jausmus ir reakcijas.
Išvengti spąstų
Pavydo reikėtų vengti, nes jis trukdo pozityviai žvelgti į gyvenimą, neleidžia visiškai atskleisti savo sugebėjimų. Jo įkalintą energiją sunku panaudoti konstruktyviai veiklai, tad svarbu laiku stoti į kovą net ir su mažiausiomis šio jausmo apraiškomis.
Pajutus pirmuosius pavydo požymius, svarbu įvardinti, kas sukelia šį jausmą. Sąžiningas atsakymas padės atrasti tikruosius poreikius, leis įvertinti jų reikšmę kiekvieno žmogaus vertybių hierarchijoje.
Verta prisiminti, kad asmeniniame augime svarbiau remtis individualia pažanga, tuomet be pavydo galėsime pasimokyti ir iš kitų.
Mindaugas RADUšIS,
psichologas
“Klaipėda”
Vido Venslaviškio nuotr.
