Terapeutės teigimu, išsivadavęs žmogus laisviau reiškia savo mintis, yra atsparesnis ligoms ir rečiau serga.
Gydymas – be medikamentų
Poetikos terapija siekiame ne išgydyti, o padėti sveikti, nukreipti žmogaus gyvybinę energiją problemos sprendimo kryptimi.
„Visa tai darome ne mes – žmogų gydo dvasinė galia. Mes tik padedame išspręsti psichologinę problemą, išreikšti jausmus. Jausmų nepažinimas, nuslopinimas neigiamai paveikia imuninę sistemą: mažėja atsparumas ne tik peršalimams, didėja onkologinių susirgimų rizika. Padedame spręsti vienišumo problemą ir atrasti žodžius vidiniams išgyvenimams išreikšti“, – apie gydymą poetikos terapija pasakoja J. Sučylaitė.
Yra žmonių, kurie nori, kad jų gydymas būtų papildytas nemedikamentiniu psichologiniu gydymu. Anot J. Sučylaitės, jei žmonės pirmenybę atiduoda dvasinėmis vertybėms, tikėtina, kad terapijos efektas bus geresnis. „Būtina, kad terapeutas būtų profesionalus psichikos sveikatos specialistas ir gebėtų kalbėti menine kalba. Jo balsas turi būti malonus. Ne medicinos kontekste kalbame apie literatūrinius dvasinio augimo seminarus, į kuriuos gali ateiti visi, norintys savyje atrasti dar neaptiktų galių“, – pasakoja J. Sučylaitė.
Paklausus terapeutės, kaip žmogus supranta, kad jam reikalingas būtent poetikos terapijos gydymas, J. Sučylaitė atsakė, kad tai supranta pats žmogus.
„Žmogus ieško pagalbos, o papasakoti, kad yra tokia terapija, rekomenduoti pasikalbėti su poetikos terapeutu gali gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas“.
Jei man duotumėte viso pasaulio antidepresantus, jie neatstotų tų išgyvenimų, kuriuos man suteikė eilėraščio rašymas“, – pasakė dvidešimt penkerių metų žmogus, autentiškai paliudijęs gyvenimo epizodą.
„Gydymo ir sveikimo atvejų daug – visi jie manyje. Žmonės dažnai pasako tai, ko nebūtų pasakę pačiam artimiausiam žmogui. Tai jų paslaptys. Negaliu jų išduoti. Dažnai po giluminių konsultacijų man būna labai šalta, noriu karštos sriubos lėkštės, įkvėpti ne ligoninės oro ir pakelti akis į dangų – po šio ritualo vėl atrandu save, galinčią suprasti save ir padėti kitiems“.
Anot J. Sučylaitės, gydymą poetikos terapija aplinkiniai vertina įvairiai – viskas priklauso nuo to, kiek žmonės turi apie poetikos terapiją žinių, ar tiki nemedikamentinės pagalbos metodais.
„Lietuvio gamtojauta stipri, šventas mūsų ryšys su žeme. Nuo šio deklaratyvaus mano sakinio iki tikro dvasinio išgyvenimo yra ilgas kelias. Jei šiuo keliu pavyksta nueiti bent vieną žingsnį – esame apdovanojami. Mėginu įkvėpti eiti – tai dariau ir šiauliuose, seniau vykusio seminaro metu“, – kalbėjo J. Sučylaitė.
Redakcijos archyvo nuotr. Iš kairės lituanistė Maironiečių būrelio vadovė Branguolė šimkūnienė ir Jūratė Sučylaitė kartu nusifotografavo šiauliuose vykusiame Lietuvos meno terapijos asociacijos susirinkime.
Dvasinis augimas neturi pabaigos
„Vieni turime didesnius dailinės, kiti – muzikinės, treti – kalbinės raiškos gebėjimus. Esu įsitikinusi, kad bet kurioje meno terapijoje atrastos naujo gyvenimo įžvalgos turi būti ištartos balsu. Savęs paties suvokimui, tikslo įsisąmoninimui, savojo kredo atradimui reikia kalbos – ne puskalbės, ne išminčių tiesų pacitavimo, o autentiškos, iš būties gelmės kylančios kalbos“, – pasakojo J. Sučylaitė.
Anot J. Sučylaitės, jei žmogus visai netikės terapija, jis neieškos tokio gydymo, nesikreips ir net neateis. „Dvasinis augimas yra procesas, neturintis pabaigos, tik mūsų žemiškieji gyvenimai turi pabaigą, todėl reikia tvirtai tikėti“, – sakė J. Sučylaitė.
Jei nėra ligos, pasak J. Sušylaitės, nereikia terapijos, o dvasiškai augti – visiems privalu. „Justinas Marcinkevičius rašė: „Niekada žmogus nebuvo mažas, jei tik buvo savimi“, o mes turime teisę rinktis būti auka ar išliekančiu, kuriančiu žmogumi“, – gerai žinomo poeto žodžiais kalbėjo J. Sučylaitė.
Šiuolaikinį skubantį pasaulį, kuriame nėra laiko ramiai sustoti ir pamąstyti apie praeitį, J. Sučylaitė vertina kaip vidinę problemą, kurią reikia gydyti. „Tai ne tik laiko problema, mes bijome savojo dvasingumo, bijome išgirsti savo sielos balsą, nes išgirdę galime suprasti, kad taip gyventi toliau nebegalima“, – kalba J. Sučylaitė.
Poetės J. Sučylaitės nuomone, išskirtiniai gabumai terapijai nebūtini. „Dalyvauti terapijoje gali kiekvienas, bet nelengva eiti saulės vaduoti. Tamsos gaivalai stabdo, puola, gąsdina. O jei ne metaforiškai, tai turiu pasakyti, kad visada skauda, kai atrandami nauji suvokimai prieštarauja turimai patirčiai. Tas skausmas tęsiasi tol, kol naujus atradimus ir ankstesniuosius, jiems prieštaringus žinojimus suintegruojame į visumą“, – apie poetikos terapiją kalbėjo J. Sučylaitė.
Lina ABROMAVIČIENĖ
“Šiaulių naujienos”
SXC.hu -Piotr Lewandowski nuotr.
