Taip teigia Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė Jolanta Sondaitė. Anot jos, tai rodo, kad žmogus ne tik neatpažįsta kito emocijų, bet ir nesugeba atskirti savųjų.
– Kas yra empatija?
– Psichologijoje empatija apibūdinama kaip sugebėjimas jausti ir suprasti tai, ką jaučia kitas žmogus, – pasijusti kito žmogaus vietoje. Apibrėžimų yra įvairių, bet tai iš esmės reiškia rezonuoti, suprasti kito žmogaus atsaką. Tai gali būti įvardijama kaip įsijautimas į kito žmogaus būseną.
– Kiek esame gabūs atspėti ir pajausti kito žmogaus savijautą? Radau tokių tyrimų duomenų, kad nepažįstamieji atspėja vienas kito būseną vos 20 proc., artimi draugai – 30 proc., mylimieji – 35 proc. tikslumu. Tik labai nedaug žmonių pasiekia 60 proc. ribą. Regis, prastoki rezultatai.
– Empatija yra dalykas, kurį reikėtų ugdyti. Kuo labiau to mokoma nuo mažens, tuo geriau. Bet niekada nevėlu. Empatija laikoma emocinio poveikio komponentu, kuris gali būti lavinamas. Tai parodė dauguma tyrimų. Tai tikrai verta daryti. Gebėjimas atpažinti kitų žmonių emocines būsenas padeda bendraujant. Dėl to abejonių tikrai nėra. Verta pasistengti ir lavinti.
– Kam mums reikalinga empatija ir kuo ji gali būti naudinga?
– Darbo ar asmeniniuose santykiuose, jei šis gebėjimas išlavintas, galime atpažinti kito žmogaus emocinę būseną, nepaisant to, kaip jis tai išreiškia, neišreiškia ar slepia. Tada mes visiškai kitaip reaguosime. Kartais žmogus išoriškai gali atrodyti arogantiškas, elgtis labai išdidžiai, o iš tikrųjų jausti baimę, nesaugumą.
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
Kai mes sugebame pajausti, atpažinti tikrą emociją (ne tą, kurią mums demonstruoja, o tą, kurią jaučia), mūsų elgesys ir reakcijos būna visiškai kitokios – daug adekvatesnės. Dėl negebėjimo atpažinti tikrųjų emocinių būsenų, jausmų, kyla labai daug nesusipratimų, konfliktų, netgi sugriūna, išyra santykiai. Kad empatija svarbu – nėra jokios abejonės.
– Manoma, kad moterys geriau jaučia kitus. Ar tai – mitas, ar vis dėlto moterys tikrai pasižymi geresne empatija?
– Yra atlikta daug tyrimų emocinio intelekto srityje – empatija tirta kaip vienas iš emocinio intelekto komponentų. Gaunami rezultatai, kad moterų empatijos rodikliai statistiškai geresni, bet tai tikrai nereiškia, kad negali būti empatiškų vyrų, o visos moterys yra empatiškos. Yra moterų, kurių empatijos sugebėjimai nelabai išreikšti, ir gali būti labai empatiškų vyrų. Vienareikšmiškai negalima viso to apibendrinti.
– Nuo ko priklauso gebėjimas jausti empatiją? Ar tai gali būti susiję su genais, vaikyste ar nuolatinėmis suaugusio žmogaus pastangomis treniruoti šį savo bruožą?
– Genetika įtakos turi, bet vis tiek empatijos daugiau išmokstama augant šeimoje, jei vaikas mato, stebi empatišką tėvų elgesį su juo pačiu. Galų gale, jei tėvai paaiškina, kad kitai gyvai būtybei irgi skauda, […] jai reikia padėti, o ne dar labiau skaudinti.
Empatiško elgesio stebėjimas rodo, kad vaikai, net ir būdami darželinio, mokyklinio amžiaus, pradeda demonstruoti empatišką elgesį su kitais vaikais. Bet tai nereiškia, kad, jei vaikas vaikystėje dėl kažkokių sudėtingų sąlygų nesusidūrė su empatija, nematė empatiško elgesio pavyzdžių, jis negali vėliau būti empatiškas. Ugdyti empatiją galima ir vėliau, suaugus. Tai rodo daug emocinio intelekto tyrimų, kurie buvo susiję su emocinio intelekto, empatijos lavinimu. Šie sugebėjimai tikrai gali būti ugdomi, lavinami, niekada nevėlu tai daryti.
Pixabay.com/FlashBuddy nuotr.
– Ne kartą užsiminėte apie empatišką elgesį. Koks tai elgesys?
– Empatiškas elgesys atsiranda natūraliai, kai žmogus iš tiesų išgyvena emocinę būseną, kurią jaučia kitas, ir į tai reaguoja. Tiksliau būtų galima pasakyti, kad kyla empatiška reakcija. Jei kitam žmogui iš tiesų reikia paramos, empatiškas žmogus jaučiasi blogai, beviltiškai, taip jis tada iš tikrųjų gali paremti, palaikyti. Jei kitas yra laimingas, džiaugiasi, jis džiaugiasi kartu. Tai yra toks empatiškas reagavimas ir tai kyla natūraliai. Tai – emocinis atsakas į situaciją, kai išgyvenama empatija.
– Kartais įsivaizduojame, kad esame tokie empatiški, jog galime skaityti kitų mintis – žinau, ką galvoji ir kaip jautiesi. Kuo toks įsivaizdavimas gali būti pavojingas ir žalingas mums patiems? Kaip įvertinti savo empatiją ir atskirti, ar tai nėra tik savų minčių projektavimas kitam žmogui?
– Tas projektavimas tikrai gali būti labai būdingas, jei žmogus dar nėra išsiugdęs empatijos. Tada jis tiesiog išgyvena kažkokią emocinę būseną ir ją labai lengvai projektuoja į kitus. Pavyzdžiui, jis pats jaučiasi susierzinęs, piktas ir sako kitam – ko tu nerviniesi, nors kitas jaučiasi visiškai ramus. Tai rodo, kad jis nemoka atpažinti savo paties jausmų, emocinių būsenų, neįsisąmonina. Kai to nepadaro, jis lengvai savo emocijas projektuoja kitiems.
Vienas iš empatijos lavinimo žingsnių (tai galima taikyti kaip saviugdą) – nuolat kreipiamas dėmesys į savo būseną, emociją: kaip aš dabar jaučiuosi arba kokias emocijas man sukėlė viena ar kita situacija. Kai galime atpažinti savo emocines būsenas, jas įsisąmoninti, tada jau nebepainiojame. Jei tai yra mūsų emocija, atpažįstame, kad tai yra mūsų. Jei mes išgyvename, bet neatpažįstame tų būsenų, tada projektuojame į kitus.
– Galbūt kažkas pasakys, kad nėra laiko užsiimti tokiais dalykais, kaip savęs klausinėti „kaip jaučiuosi“.
– Norint laiko atsiranda. Tai – įprotis. Tai galima daryti nuolat įvairiose situacijose: vairuojant, laukiant, turint pertraukėlę. Yra daugybė atvejų. Tam nereikia daug laiko. Esmė – įprasti nuolat kreipti dėmesį į savo emocinę būseną ir ją atpažinti – ką aš jaučiu, kaip jaučiuosi, kokia mano emocinė reakcija į įvykį ar žmogų, ką man tai sukėlė. Reikia atkreipti dėmesį. Paskui tampa vis lengviau ir lengviau atpažinti, įvardyti tas emocijas ir neprojektuoti jų kitiems.
Agnė Kairiūnaitė, LRT RADIJO laida „Čia ir dabar“, LRT.lt
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
