Žmogaus gyvenimą septynmečiais ištyrinėjęs lektorius tvirtina, jog būdamas 18 metų septynių mėnesių ir devynių dienų jaunuolis gali suvokti, jog „pasaulis yra geras kaip mama, gražus kaip gamta ir teisingas kaip tėvas.“ Tik tuomet jis tvirtai atsistoja ant kojų. Tai yra svarbiausioji žmogaus biografijos diena.
Kūnas vystosi iš galvos
Kūdikis, pasak V.Skirkevičiaus, – tarsi ne šio pasaulio būtybė, ateinanti per motiną, sielai susijungus su žemiškuoju kūnu. „Žvelgdami į naujagimį mes stebimės, jog jo rankos, kūnas ir kojos atrodo tarsi priedas prie galvos. Būtent iš galvos veikia augimo jėga,“ – sako lektorius.
Todėl jo nuomone, klysta tie tėvai, kurie vos kiek paaugusį vaiką stumia į būrelius, spaudžia puikiai mokytis. Daugybei pašalinių veiklų eikvojama smegenų energija, kuri turėtų būti nukreipta į kūno ir organų augimą bei stiprėjimą. Kūnas auga iš galvos. Kiekvieną mūsų veiksmą diktuoja smegenys. Juk prieš pakeldami ranką pirmiausia pagalvojame, kad ją pakelsime. Taip ir augimo impulsus duoda smegenys.
Pirmąjį septynmetį formuojasi vaiko fizinis stuburas, imunitetas. Tik devynerių metų vaikas pasiekia kūno harmoniją.
Tuo momentu vaikui labiausiai reikalinga meilė, atrama. Mamos paglostymas, lytėjimas nubaido baimes, kurias gimdamas kūdikis atsineša į šį pasaulį.
Pirmąjį gyvenimo septynmetį vaikas susiformuoja suvokimą, kad pasaulis yra geras, antrąjį – kad pasaulis yra gražus, trečiąjį septynmetį – kad pasaulis yra teisingas.
Tik būdamas 18 metų septynių mėnesių ir devynių dienų jaunuolis gali suvokti, jog „pasaulis yra geras kaip mama, gražus kaip gamta ir teisingas kaip tėvas.“ Tik tuomet jis tvirtai atsistoja ant kojų. Tai yra svarbiausioji žmogaus biografijos diena.
Sujauktas vaikų pasaulis
Pereiti tuos tris etapus, kad taptų stipria fizine ir dvasine asmenybe kūdikiui, vaikui, paaugliui ir jaunuoliui – nelengva. Jis turėtų saugiai jaustis motinos įsčiose, vėliau savo kambario ir savo kiemo aplinkoje, vis plačiau atverdamas savo pažinimo erdves.
„Mes dabar neturim aplinkos, – sako V.Skirkevičius. – Vaikas negali kieme pakutenti paršo, kad jis iš malonumo nugriūtų, prisiglausti prie šilto karvės šono, vardais šaukti vištas. Tokioje aplinkoje augome mes, vyresnioji karta. Ir buvome savo kiemo herojai. Mes žaidėme kieme. Čia atsiskleisdavo mūsų gabumai ir talentai. Mergaitė, kuri organizuodavo žaidimus, veikiausiai, šiandien viršininkė. Kiti kieme žaidę vaikai tapo kūrybingomis asmenybėmis.“
Tuo tarpu šiandieniniai vaikai žudo savo kūrybingumą dienas ir vakarus leisdami prie kompiuterio.
Lektorius pastebi, jog kūdikystėje nešiotos sauskelnės ir ant kelių laikomi kompiuteriai kelia grėsmę berniukams tapti nevaisingais. Kelia grėsmę „įsigyti“ ir daugiau fizinių bei dvasinių ligų.
„Pasaulis gražus, ir aš noriu jame gyventi,“ – tokiu posakiu, pasak V.Skirkevičiaus, turėtų vadovautis mūsų vaikai. Tačiau neretai jų pasaulį sujaukia suaugusieji. Pavyzdžiui, sakydami vaikui, kad veda jį į cirką, nuveda pas odontologą.
„Žibutės ir mirštančios gulbės“
Suaugusių žmonių požiūris į savo kūną, pasak lektoriaus, yra labai skirtingas. Įdomiausi du kraštutinumai. Yra perdėtai besirūpinančių savo kūnu. Dėl menkiausio negalavimo jie lekia pas gydytojus. Užtenka suleisti natrio chlorido – jie pasveiksta. Tokius žmones medikai vadina mirštančiomis gulbėmis.
Tačiau yra ir kita kategorija mirtingųjų būtybių, kurios visiškai nevertina savo kūno. Juos randa gatvėje. Murzinus, sudraskytus, sumuštus. Girtus iki sąmonės netekimo. Tokius žmones valdo aistra. Jie labai myli gyvenimą. Paprastai, būna labai kūrybingi.
Pavyzdžiui, nuo netvarkingo gyvenimo būdo apakusį sūnų paliegusi sena mama turi vesti į aludę. Ji mieliau parneštų jam alaus į namus. Bet sūnui reikia draugijos. Čia jis gali pafantazuoti, kad uždirbs milijoną. Ir alaus draugai klausysis. O namuose jo niekas neklausytų, išvadintų durnium.
„Tai smulkiagalviai vaikai. Jie labiausiai pažeidžiami. Jiems labiausiai reikia meilės,“ – apibūdina V.Skirkevičius.
“šiaulių krašto” – R.Musneckienės nuotr.
Ligos kyla iš baimės
Farmakologas sako, jog vaikystėje žmogus turi užsiauginti sveikatą. Tačiau kartais būna atvirkščiai – užsiaugina ligas. Ligos prasideda iš baimės. Maži vaikai bijo mirusių, bijo, kai yra žaidžiami ekstremalūs žaidimai, tokie, kaip „Juodoji ranka“,”Atiduok širdį“ ir kiti. Todėl ypač svarbu sukurti jiems saugią, malonią aplinką, kurioje gerai jaustųsi.
Ypač daug dėmesio reikia per cezario pjūvį į pasaulį atėjusiems vaikams. Jie – silpnesni, neretai turi virškinimo sutrikimų.
Daugelį kūno ligų natūralios medicinos žinovas sieja su baimėmis. Gyvenimo baime laikoma depresija siejama su kepenų ligomis. Aplinkos baimė rodo sutrikimus plaučiuose. Mirties baimė – širdies ligos požymis. Savo kūno baimė rodo inkstų ligas.
šiandien žmonės per daug bijo mirties. Sunkiai sergančius savo artimuosius atiduoda į ligonines. O jiems taip svarbu, kad paskutinę gyvenimo akimirką kas nors iš artimųjų būtų šalia. Jie nori atsisveikinti.
Lektorius papasakojo keletą kurioziškų atvejų. Žmona, matyt, norėdama būti gera, sergančiam, ligoninėje gulinčiam vyrui atnešė paskaityti porą knygų: Žmogus miršta vienas“ ir „Kai aš gulėjau mirties patale“.
Kita žmona sunkiai sergančiam vyrui parvežė kunigą, kad suteiktų paskutinį patepimą. Gavęs patepimą, vyras pradėjo sparčiai sveikti. Atgavęs sveikatą sako žmonai: „Kaip nepatogu prieš kunigą. Jis suteikė patepimą, o aš nenumiriau.“
„Kokie geri tie lietuviai, jiems nepatogu net gyventi,“ – šypsojosi V.Skirkevičius ir pridūrė, jog žmonių noras visiems įtikti, visada būti geriems dažniausia sukelia vėžį, nes jo mintys ir siela priešinasi jo veiksmams. Bet žmogus nemoka pasakyti:”ne“ ir nuolatos prievartauja save.
Gyvenimas dviese
Lektorius žaismingai apibūdino ir šeimos gyvenimo periodus priklausomai nuo amžiaus.
„Sunkiausia paaugliui, – sakė. – Jame grumiasi žmogus – dieviška būtybė ir žmogus – gyvulys. Jame prabunda seksualumas. O jis nori būti aukštesne dvasine būtybe.“
Sukurti šeimą geriausia iki 28 metų. „Tuomet moteris cholerikė dar gali pamilti vyrą flegmatiką. Po to viskas keičiasi. Ateina mąstančios sielos laikas.“
Pats sunkiausias šeimos gyvenimo laikotarpis, kai sutuoktiniams sukanka 39 – 42 metai. Atsiranda vienatvė dviese. Sutuoktiniai veikia vienas kitą kaip grąžtas, kaip švitrinis popierius. Pradeda vienas kitą keisti. Šeimoje tenka sakyti ne ką galvoji, o kas patinka sutuoktiniui. Jeigu, žinoma, nenori, kad kiltų triukšmas. Moterys turi kosminio liūdesio. Vyrai galvoja, kad liūdnos dėl jų kaltės. Dėl to išgyvena.
42 – 49 metų vyrai, pasak lektoriaus, – patys romantiškiausi. Tuo tarpu tokio amžiaus moterims dažniausia jau neberūpi trumpi sijonai. Todėl kartais juos patraukia jaunesnės merginos. Bet kaip jiems po to sunku. Kiek reikia stengtis. Netrukus dauguma išėjusiųjų svajoja sugrįžti į įprastą senosios savo moters glėbį, džiaugtis namų jaukumu, gardžiuotis jos iškeptais blynais ir miegoti prie televizoriaus.
Kadangi testosteronas pradeda mažėti, jie tampa moteriškesni. Gali net pravirkti žiūrėdami sentimentalų filmą.
„Visa senatvė yra bobėjimas, nes gamta pradeda eiti prieš tave ir tavo kūną, silpsta visų organų veikla, pasijunti silpnesnis”, – apibendrino lektorius.
Regina MUSNECKIENĖ
“šiaulių kraštas”
http://www.skrastas.lt
Freeimages.com – Flavio Takemoto nuotr.
