– Tyrinėjate ankstyvuosius smegenų formavimosi etapus. Šie molekulinės neurobiologijos tyrimai gali padėti atrandant naujus neurologinių bei psichinių ligų gydymo būdus?
– Su Alzheimerio liga susijusius molekulinius procesus tyrinėjau studijuodama doktorantūrą. Nors esame įvairiausiais aspektais išanalizavę, kas sergant šia liga vyksta smegenyse, tačiau nėra proveržio terapijos srityje. Tuo metu mane patraukė kiek labiau nišinė, bet tyrimų gausa dar neužversta sritis. Susidomėjau, ar smegenų raidoje dalyvauja tie patys procesai kaip ir ligų atveju.
Dabar ypač rūpi atsakyti į klausimą, kaip optimizuojamas smegenų tinklas. Nuo vaisiaus stadijos prieš gimimą iki maždaug šešių mėnesių amžiaus smegenyse formuojasi labai daug jungčių – sinapsių. Antrasis smegenų formavimosi etapas trunka nuo pusės iki šešerių metų amžiaus. Tuo metu nereikalingos smegenų jungtys šalinamos, o reikalingos sustiprinamos.
Kai sinapsių pašalinama per mažai arba per daug atitinkamai galimai formuojasi autizmo spektro sutrikimai arba šizofrenija. Įdomu, kaip smegenys geba atrinkti „geras“ jungtis nuo „blogų“. Kol kas tai daugiau fundamentalūs klausimai. Galimas pritaikymas terapijoje – kol kas sudėtingas ir labai tolimas dalykas.
– Kiek įtakos šiam jungčių atrankos procesui turi aplinka, supanti nuo mažų dienų?
– Tai be galo svarbus dalykas. Tai, kaip mes bendraujame, elgiamės su savo vaikais nuo pat kūdikystės, lemia, kaip susiformuos smegenys. Neuromoksle dažnai kalbama apie smegenų brendimo langą – realiai tam tikru metu neištobulinus tam tikrų funkcijų, po dviejų metų vaikas to padaryti nebegalės. Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos labai trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro. Tai, ką kūdikis „susirinko“ iki šešių mėnesių amžiaus yra bazė. Taigi tai, ką vaikui duodame per pirmus mėnesius, metus išliks visam gyvenimui.
Pixabay.com/John Hain nuotr.
– Vadinasi, ne iš piršto laužtos baimės, kad dar nemokančių kalbėti, bet prie telefono prilipusių mažylių raida gali šlubuoti?
– Vaikai iki 18 mėnesių amžiaus išvis neturėtų užsiimti su jokiais ekraniniais įrenginiais. Tyrimai rodo, kad žiūrint įvairius filmukus lėčiau formuojasi kalba, esama sąsajų ir su motorinės raidos sutrikimais. Be abejo, pačios technologijos nėra blogis, nuo dvejų trejų metų galima pradėti leisti jomis užsiimti. Tačiau tai neturi pakeisti buvimo lauke, bendravimo su tėvais.
– Esate sakiusi pati turinti autizmo bruožų. Tai skiriamas mokslininkų bruožas?
– Kiekvienos profesijos žmogus savaip paveiktas (juokiasi). Mudu abu su vyru mokslininkai, tad į daug ką neišvengiamai žiūrime labai preciziškai. Juo labiau užaugau chemikų šeimoje. Tarp mokslininkų žmonių su autizmo tipo smegenimis yra gerokai daugiau nei bendroje populiacijoje. Ir tai – visiškai normalu. Juk mokslininkai dažniausiai „įsijautę“ ilgai gilinasi į vieną problemą. Tad toks bruožas tikrai naudingas, bet tai nėra būtinybė. Mokslininko sėkmė visų pirma slypi smalsume ir atkaklume.
– Galimybę darbuotis pasaulinio lygio laboratorijose iškeitėte į Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrą. Nesijaučiate suvaržiusi savo profesinių perspektyvų?
– Jei sakyčiau, kad grįžau dėl to, jog galėčiau geriausiai atlikti savo mokslinius tyrimus, tai būtų netiesa. Tačiau dar prieš aštuonetą metų išvykdama studijuoti doktorantūros žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia noriu gyventi ir auginti vaikus, man šis kraštas mieliausias. Taip, turime problemų, tačiau pasveri, kad svarbiau kiekvieną darbo dieną jaustis laimingam, nei vien užsitikrinti gerą finansavimą. Čia sulaukiu daug kolegų paramos.
“Lietuvos sveikata” nuotr. Biochemikė dr. Urtė Neniškytė
– Kai išvykote į Kembridžo universitetą, molekulinių neuromokslų pamatas Lietuvoje dar tik buvo klojamas. Nebuvo nerimo, kad grįšite į praktiškai tuščią erdvę?
– Kaip tik ir išvykau norėdama parvežti kažką naujo. Dabar situacija yra pagerėjusi, yra su kuo bendradarbiauti. Dažnai manoma, kad norint rimtai užsiimti šioje srityje reikėtų dirbti vien į neuromokslus orientuotuose institutuose. Tačiau man atrodo, kad kaip tik geriau dirbti kuo įvairesnių interesų žmonių aplinkoje. Dabar mano vienas tikslų – Kembridžo universitete įgyti habilituoto mokslo daktaro laipsnį. Abejojate, ar visgi nepakelsiu sparnų į užsienį? Greičiau mano sparnai pakils iš mokslo srities, bet ne iš Lietuvos (šypsosi).
– Esate pirmoji Lietuvos mokslininkė, gavusi L‘Oreal Baltic – UNESCO stipendiją „Mokslo moterims“, kuri buvo įteikta praeitą savaitę. Tai bus reikšminga paspirtis mokslo darbams?
– Ne paslaptis, kad mokslo finansavimas Lietuvoje yra skurdus. O jei ir teikiamas, lydi didžiulis popierizmas. Džiugu, kad pavyksta gauti tarptautinį finansavimą – turiu dvejiems metams skirtą Marie Curie stipendiją. Taip pat pernai gavau Tarptautinės smegenų tyrimų organizacijos finansavimą reikiamai įrangai įsigyti. Stipendija „Mokslo moterims“ – kaip vyšnaitė ant torto. Jos panaudojimas labai mažai reguliuojamas. O yra daug įvairių tobulinimosi kursų, į kuriuos tokio finansavimo neturint patekti sunku.
– šiandien jūsų dienotvarkę reguliuoja septynių mėnesių dukrelė. Laboratorijos jau spėjote pasiilgti?
– Juokauju, kad mano motinystė labai mokslinė. Skaitau ne mažiau mokslinės literatūros nei dirbdama laboratorijoje. Aišku, dėl to ne lengviau mūsų nuostabiai gydytojai – Šlą auginu ne pagal dabartines medicinos rekomendacijas, o tuo, kas į jas ateis po 5–10 metų. Džiaugiuosi, kad sulaukiu visokeriopos vyro pagalbos. Tačiau tuoj bus metai ir tikrai grįšiu į laboratoriją. Ir dabar tyrimai nemiega – darbuojasi studentai, kartu su kolegomis rengiame straipsnius.
Dosjė
2002–2006 m. Vilniaus universitetas, biochemijos bakalauras
2006 m. Stažuotė Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Heidelberge, Vokietija
2006–2008 m. Vilniaus universitetas, biochemijos magistras
2007–2008 m. Stažuotė Heidelbergo universiteto BIOQUANT institute, Vokietija
2008–2012 m. Kembridžo universitetas, Jungtinė Karalystė, biochemijos mokslų daktaras
2013–2016 m. Podoktorantūrinė Marie Curie stažuotė Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Monterotonde, Italija
Nuo 2016 m. Marie Sklodowska Curie patyrusi tyrėja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Neurobiologijos ir biofizikos katedroje
Kalbėjosi Aigustė Tavoraitė
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
