Baimė
Nesvarbu, kas išgąsdino homo sapiens (mirties artėjimas, gresianti negarbė arba turto praradimas) jo organizmas reaguoja vienodai. Vyksta staigus adrenalino (antinksčių hormono) išmetimas į kraują – širdis ima plakti kaip pamišusi, nes ji privalo aprūpinti deguonimi maksimaliai dirbančius žmogaus organus. Oda pabala, o raumenys, atvirkščiai, prisipildo kraujo.
Gausus prakaitavimas nėra malonus pojūtis, bet jis būtinas – juk raumenis reikia atvėsinti. Viskas nukreipta į pagrindinį apsigynimo būdą: kuo greičiau pasitraukti… Taip baimę įveikia žmonės, turintys simpatinę nervų sistemą (vegetacinė nervų sistemos dalis, padedanti organizmui prisitaikyti prie aplinkos).
Žmogus, turintis parasimpatinę nervų sistemą, paveiktas baimės, apskritai neišnaudoja organizmo rezervų. Jis iš baimės pradeda dūsti, apmiršta širdis, džiūsta burna, pakerta kojas.
Gamta dar nepasirinko, kuris iš šių reagavimo į baimę būdų yra geresnis, užtat suteikė kiekvienam iš mūsų teisę pasirinkti – nesipriešinant pasiduoti į nelaisvę ar nešti kojas tuo atveju, jei nėra jėgų kovoti.
Centrinė nervų sistema greičiausiai sureaguoja į deguonies trūkumą (hipoksija), todėl atsiranda baimė. Sakykime, vandens trūkumas nesukelia tokios stiprios baimės, kaip hipoksija.
Nejaugi jie patenka į rojų?
Upėje, ežere ar jūroje skęstantys žmonės pajute pavojų išsigąsta. Iš tikrųjų vandeniu užspringti bijo visi be išimties ir tokį žūties būdą laiko baisiausiu. Bet amerikiečių rašytoja Pegi Reiser ir specialistai galvoja kitaip. Pasirodo, kai tik skęstantysis suvokia tolimesnės kovos su vandens stichija beprasmiškumą ir įkvepia vandens, ramybė bei dvasinė harmonija užvaldo jo sielą, jis jau nebesiblaško vandenyje…
JAV karinių pajėgų kranto tarnybos veteranas, iš vandens ištraukęs ne vieną dešimtį skenduolių, prisipažino rašytojai, kad širdies gilumoje pavydi savo „klientams“. Seną jūros vilką stebino jų veido išraiška: „tarsi paskutinę gyvenimo akimirką jie jau matė rojų“.
Visi tą patį „filmą žiūri“
Pastarųjų metų medicinos laimėjimai daugumai žmonių padeda išvengti fatalinės baigties. Ištraukti iš vandens ir atgaivinti skenduoliai dažnai prisimena tą keistą būseną, kai jie buvo tarp gyvybės ir mirties. Paprastai minimas atsiskyrimas sielos nuo kūno, didžiulė palaima, susitikimas su seniai mirusiais artimaisiais. Kas tai? Haliucinacijos, sapnas ar realūs pergyvenimai?
Iš tikrųjų, ar tikrai žmogus po mirties patenka į rojų? Greičiausiai ne. Įvairių kultūrų ir religijų žmonių regėjimai yra labai panašūs. Moksliškai įrodyta, kad mirimas prasideda tuomet, kai galvos smegenims trūksta oro. Vadinasi, ištikus klinikinei mirčiai, visi žmonės junta tą patį, t.y. žiūri tą patį „filmą“. Šiuos teiginius patvirtina žmonių, buvusių „šešėlių šalyje“, pasakojimai.
Kodėl dosni ir išradinga gamta paskutinę gyvenimo akimirką suteikia žmonėms galimybę regėti tokius vaizdus? Matyt, gamtos ir žmogaus evoliucijos procese susiformavo mechanizmai, palengvinantys jo išėjimą iš gyvenimo.
„Beveik nuskendę“ atskleidžia paslaptį
1985-1987 metų laikotarpiu per nardymo varžybas (ilgų distancijų sulaikant kvėpavimą) buvo užfiksuoti 79 atvejai, kai nardytojai prarasdavo sąmonę, nes galvos smegenims trūkdavo deguonies. Tokie nardytojai vadinami „beveik nuskendę“. Šis terminas reiškia būseną, kai žmogus dar gali išgyventi, bet jį būtina ištraukti iš vandens, kad jis galėtų įkvėpti gaivaus oro, taip pat reikia padaryti dirbtinį kvėpavimą ir netiesioginį širdies masažą.
Judant po vandeniu, nardytojams reikia daugiau deguonies, o įkvėpti negalima, todėl daugelis staiga apalpsta, atrodytų, būtent tuo metu, kai „viskas gerai“.
Prieš prarandant sąmonę pastebimas koordinacijos sutrikimas, t.y. nardytojai atlieka judesius, neturinčius nieko bendra su plaukimu. Po to viskas pasibaigia, ir sportininkas nugrimsta į baseino dugną.
Visus nukentėjusius gelbėtojai ištraukė iš vandens ir jie buvo išgelbėti. Atgaivinti nardytojai visiškai nieko neprisimindavo (retrogradinė amnezija), todėl dažnai atsitikdavo gana keistų dalykų. Atsigavę nardytojai vienbalsiai tvirtindavo, kad jaučiasi gerai ir nesupranta, kodėl teisėjai neleidžia jiems baigti distancijos.
Apklausus visus „beveik nuskendusius“ nardytojus paaiškėjo, kad prieš apalpimą jie prarasdavo sveiką nuovoką. Sąmonė būdavo dar aiški, o nenatūraliai pakili nuotaika vertė juos judėti tikslo link, tačiau sutrikdavo judesių koordinacija.
Kodėl jie visi nieko daugiau neatsimena? Įsivaizduokite, kad žmogus skendo ir buvo ištrauktas iš vandens, atgaivintas. Jis užmiršo viską, kas su juo atsitiko, ir tai gerai. Jei jis prisimintų tas baisias akimirkas, jį ištiktų šokas. Pasirodo, gamta viską daro taip, kad išgelbėtų žmogų nuo kančių pačiais baisiausiais jo gyvenimo momentais…
“Klaipėda”
www.freeimages.co.uk
