Mokslininkai mano, jog jų tyrimas leidžia paaiškinti, kaip smegenys priima kai kuriuos sprendimus kai informacijos kiekis yra labai skurdus.
Tyrimą atliko Kanados Brock universiteto mokslininkai. Jie eksperimento dalyviams parodė nuotraukas ir prašė jų įvertinti jose parodytų žmonių agresyvumą. Žurnale “Psychological Science” straipsnį publikavę tyrinėtojai tvirtina, jog momentiniai matomo žmogaus charakterio įvertinimai pasirodė esą ne taip toli nutolę nuo tikrovės.
Atpažinti per 39 milisekundes
Buvo atlikti iš viso du tyrimai. Pirmojo metu dalyviams nuotraukos buvo rodomos vos 39 milisekundžių laiko tarpą, t.y. mažiau kaip 1/25 sekundės. Per tokią trukmę įžiūrėti veido detales praktiškai neįmanoma, tačiau nepaisant to, tiriamieji pagal septynbalę vertinimo skalę suteikdavo tokius agresyvumo įvertinimus, kurie stebėtinai beveik tiksliai sutapdavo su mokslininkų gautais nuotraukose parodytų asmenų psichologinių testų rezultatais. Smegenys kažkokiu tai būdu iš itin skurdžios informacijos sugebėdavo nustatyti asmens polinkį į agresiją. Kai nuotraukos apžiūrėjimo laikas buvo prailgintas iki dviejų sekundžių, rezultatai vėlgi buvo panašūs, ir tada mokslininkai ėmėsi ieškoti požymio, kuris leistų gauti tikslų įvertį per trumpą laiką.
Visose nuotraukose parodytų veidų išraiškos buvo neutralios, tad polinkiui į agresyvumą vertinti mokslininkai pasirinko kitą įvertį – santykinį veido plotį, t.y. atstumo tarp skruostikaulių ir atstumo nuo viršutinės lūpos iki nosies santykį. Kuo šis plotis yra didesnis, tuo veidas atrodo agresyvesnis. Sprendžiant pagal kitų šaltinių pateikiamą informaciją, šis atradimas turi sąsajų su realiu gyvenimu. Tame tarpe, pavyzdžiui, portalas “ScienceDaily” yra aprašęs tyrimą, kurio metu patvirtinta, jog platesnio veido ledo ritulininkai dažniau sėdasi ant baudų suoliuko.
Nauja frenologijos atšaka ar genai?
Tai ar reiškia šis mokslininkų atradimas, jog pavyko rasti vienareikšmį agresyvumo ar netgi kriminalinių polinkių požymį? Visiškai ne. Be to, mokslui jau yra žinomi mažiausiai du bandymai įvardinti tokius “vienareikšmius” požymius, tačiau abu jie patyrė nesėkmę. Devynioliktajame amžiuje kilo susižavėjimas frenologija – savotišku pseudomokslu, kuriame pagal kaukolės formą buvo bandoma spręsti apie vienas ar kitas psichologines žmogaus charakteristikas. Ši teorija neatlaikė eksperimentinio patikrinimo.
Italų kriminalisto Čezare Lombrozo iškelta teorija taip pat siūlė ryšį tarp kriminalinių polinkių ir tam tikrų veido bruožų. Ji taip pat buvo paneigta, tad kalbėti apie vienareikšmį agresijos ryšį su vienais ar kitais anatominiais parametrais (veido pločiu, kaktos forma ir panašiai) nederėtų. Tuo tarpu Kanados mokslininkai, apibūdindami savo atradimą, kalba ne apie paprastą ryšį, o apie koreliaciją – bendrą dviejų skirtingų požymių kaitą. Koreliuojančių dydžių pavyzdžiu gali būti vidutinis atlyginimų dydis ir vagių išnešamo turto vidutinė vertė, arba slidžių pardavėjų pelno ryšys su vidutine metine oro temperatūra. Iš abiejų pateiktų pavyzdžių matosi, kad priežastinio sąryšio čia net negali būti – pavyzdžiui, atlyginimų augimas neįtakoja nusikalstamumo lygio (bent jau tiesiogiai), o parduotų slidžių skaičius taip pat nustatomas ne pagal temperatūrą, bet ir pagal madas, gyventojų skaičių, vidutinį pajamų lygį ir slidžių sporto populiarumą. Koreliacija dažniausiai parodo užslėptą sąryšį, o veido pločio ir agresyvumo sąsajos atveju šis užslėptas ryšys gali būti sudaromas per genus.
Mokslininkai teigia, jog jų tyrimas leido nustatyti, kaip smegenys daro išvadas pagal labai mažą informacijos kiekį ir kaip formuojasi pasąmoninis vieno ar kito žmogaus įvertinimas. Žinoma, būtina prisiminti, jog toks žmogaus psichologinių sąvybių įvertinimas gali galiausiai pasirodyti klaidingas. Smegenys taip pat klysta, tačiau būtina žinoti tuos mechanizmus.
SXC.hu nuotr.
