Mokslininkai ištyrė geną, kuris žinomas kaip dopamino D4 receptorius (DRD4). Jis iš dalies kontroliuoja smegenų reakciją į dopaminą – cheminę medžiagą, kuri organizme asocijuojasi su „malonumų sistema“. Mokslininkai žino, kad šis neuromediatorius gali kontroliuoti gyvūnų ir žmogaus seksualinį elgesį ir kad dopamino cirkuliacija skatina tokius poreikius, kaip seksas, narkotikai ir maistas.
Ričardas Ebšteinas iš Jeruzalės ivrito universiteto sugalvojo ištirti DRD4 geną, kai 2004 metais atliktas tyrimas parodė, jog narkotikas, blokuojantis šio geno funkciją, padeda kontroliuoti žiurkių erekciją.
R. Ebšteinas ir jo kolegos apklausė 148 studentus ir studentes. Pateiktose anketose jie turėjo atsakyti į klausimus, pavyzdžiui, „Ar seksas jums svarbus?“ ir „Ar dažnai jums kyla seksualinių fantazijų?“.
Remdamiesi atsakymais, apklausos dalyviams jie skyrė taškus pagal jų susidomėjimą seksu, tai, kaip jie save vertino lovoje ir kt. Vėliau šiuos taškus palygino su kiekvieno studento DRD4 genetinėmis charakteristikomis.
Mokslininkai aptiko, kad studentų, turinčių tam tikrą geno versiją, seksualinis potraukis 5 proc. mažesnis negu alternatyvią geno versiją turinčių studentų. Šis skirtumas nedidelis, tačiau reikšmingas statistiniu požiūriu. Maždaug 70 proc. gyventojų turi žemo seksualinio jaudrumo geną, apie 20 proc. – aukšto.
Tyrinėtojai tiksliai nežino, kaip šie genetiniai skirtumai gali veikti libido, nes dopaminas atlieka daugelį funkcijų, kurios turi įtakos mūsų elgesiui.
Kai kurie požymiai rodo, kad DRD4 genas susijęs su naujų dalykų ieškojimu. Todėl tas, kuris nori daugiau sekso, gali priklausyti kategorijai žmonių, kuriems būtina patirti daugiau ryškių įspūdžių. Be to, dopaminas gali turėti įtakos tam, ar stipriai smegenys reaguoja į seksualiai jaudinančius stimulus ir ar greitai jis sukelia kūno reakciją, pavyzdžiui, erekciją.
šiuos atradimus patvirtina kiti tyrinėjimai. Pacientai, vartoję dopamino lygį didinančius preparatus (jais gydoma Parkinsono liga), taip pat patiria seksualinio potraukio protrūkius. Tačiau kiti specialistai sako, kad šie duomenys turėtų būti gauti ištyrus didesnes žmonių grupes. Ir tik tada juos bus galima patvirtinti.
Mūsų seksualinio potraukio ir elgesio formavimąsi gali veikti ištisas genų rinkinys. Įtakos turi ir tokie veiksniai, kaip kultūros suformuoti lūkesčiai, auklėjimas, gyvenimo patirtis. Tačiau prieštaringo tyrimo, genetinius skirtumus siejančio su homoseksualumu, autorius Dinas Heimeris iš Betesdės (Merilendo valstija) nacionalinio sveikatos instituto teigia, kad seksą gaubiantis tabu apsunkina genetinio pagrindo tyrinėjimus.
D. Heimeris reikalauja atlikti tokius tyrimus, nes seksas – fundamentali žmogaus elgesio dalis. Ji gali paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl kai kuriems žmonėms reikia daug seksualinių partnerių (todėl plinta lytiniu būdu perduodamos ligos).
R. Ebšteinas priduria, kad žmonės, nesidomintys seksu, gali guostis, jog dėl to kalti jų genai.
„Svarbiausia, kad mokslininkus tai skatina tirti seksualumą, – sakė D. Heimeris. – Žmonėms seniai metas pradėti studijuoti šiuos dalykus.“
“Klaipėda” iš “Nature“
