Nuo senovės indėnų
Indėnai ežiuolę jau senų senovėje naudojo vaistams: gydė galvos skausmus, nudegimus, kosulį ir gonorėją. Tai buvo stiprus priešnuodis įkandus gyvatei. Vaistus gamino įvairiai: trynė šviežių augalų košele, spaudė sultis, ruošė nuovirus.
Mokslininkai ežiuole susidomėjo tik 17 amžiuje, o 19 amžiuje augalas buvo atgabentas į Europą. 20 amžiuje ežiuolę pradėjo tyrinėti homeopatai. Pastebėję augalo grožį, ežiuolę pradėjo dauginti ir gėlininkai. Juo labiau kad ji nelepi, gerai žiemoja, žydi ilgai, o nužydėję žiedai džiovinami sausų puokščių ekspozicijoms.
Augalas lengvai dauginasi ir sėklomis, ir vegetatyviai, mėgsta derlingą dirvą – ji turi būti silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos. Saulėtoje vietoje ežiuolė pražysta gražiausiai. Vienoje vietoje gali augti apie dešimt metų.
Vaistinės savybės
Daugiausiai vaistams naudojama antžeminė dalis, ji pjaunama žydint. Iš nedžiovintos žolės spaudžiamos sultys. Rudenį arba pavasarį kasamos šaknys. Augalas kaupia alkilamidus, polisacharidus, lektinus, cikoro rūgštį.
Būtent pastarosios medžiagos daugiausiai sukaupia Lietuvoje augančios ežiuolės. Susikaupia ir eteriniai aliejai, polifenoliai, raugai. Ypač vertingos sultys – jos yra puikus imunostimuliatorius, turi bakteriocidinį poveikį, yra analgetikas kovojant su gripo ir pūslelinio stomatito virusais. Naudojamos net ginekologijoje ir onkologijoje.
Ežiuole gydomos sunkiai gyjančios žaizdos (naudojami drėgni kompresai), mokslininkai pataria vartoti profilaktiškai prieš infekcijų protrūkius. Tačiau įspėja, kad ežiuolės preparatų geriau nevartoti ilgiau negu 4-6 savaites, nes perdozavus gali pakilti temperatūra, pykinti, krėsti šaltis.
Gali vartoti vyrai
Kauno medicinos universitete buvo atliktas eksperimentinis tyrimas, norint sužinoti, kaip ežiuolės preparatai veikia priešinę liauką. Vyresnio amžiaus vyrų ligą jau seniai bandoma gydyti augaliniais preparatais.
Atlikti eksperimentai su žiurkėmis davė teigiamų rezultatų – prostatos masė pastebimai sumažėjo. Mokslininkai bandė naudoti ir augalo sultis, ir džiovintos žolės arbatas. Neseniai ežiuolę pradėjo tyrinėti ir švedų bei vokiečių mokslininkai.
Žinoma, prieš vartojant bet kokiu atveju reikia pasitarti su gydytoju. Bet štai išbandytas receptas. Užpilui paruošti reikia vieno šaukšto ežiuolės žolės (džiovintos) ir vienos stiklinės verdančio vandens.
Mišinys supilamas į termosą ir palaikomas pusę valandos. Po to nukošiamas, išspaudžiamas. Reikia iškart išgerti visą – pusvalandį prieš pusryčius arba prieš miegą. Pastaba: nupjautą žolę pavėsyje, gerai vėdinant, reikia džiovinti mažiausiai dešimt dienų. Po to susmulkinti, paruošti arbatai.
Parengė R.DAUGĖLIENĖ
“Sekundė”
