Ligą užauginame patys
Tačiau kartai tenka pripažinti, jog dabartiniai vaistai dažniausiai yra tik „gesintuvai“: jie „užgesina“ ligos simptomus, bet tikrosios negalavimų priežasties neišgydo. Nes juk šiuolaikinis žmogus neturi laiko ilgam gydymui.
Bet kokia liga yra ženklas keistis – keisti savo gyvenimą, elgesį, mitybą, santykius su žmonėmis. Tik dažniausiai žmogus to nenori daryti.
Kaip teigia liaudies medicinos žinovai, ligą mes užauginame kaip medį. Pajutę nemalonius simptomus, bandome iš karto jų atsikratyti, neįsigilinę į tai, ką jie galėtų reikšti.
Pakilo spaudimas, nes galbūt sutriko mityba, kraujotaka, limfos sistema. Tokiu atveju skubame jį mažinti, nors iš tikrųjų tai tik apsauginė organizmo reakcija. Taigi pašalinę simptomą mes jaučiamės geriau, bet toliau taip gydytis yra kvaila. Kodėl? Atsakymas paprastas – nuo vaistų visam gyvenimui tampama priklausomu. Viskas, kas vyksta mūsų organizme, rodo, kad jis nori gyventi. Jei beria odą, prakaituojame, vadinasi, organizmas valosi ir nereikėtų to stabdyti.
Gydymas vaistažolėmis – lėtas
Dabar klesti „romantizmo“ laikotarpis, kai užpuolus kokiems nors negalavimams atsigręžiame į vaistažoles, tikime, kad jos labai sveika, bet iš tiesų nežinome, kaip jas vartoti. Vaistažolių arbatas reikėtų gerti ne kelias dienas, kaip įprasta cheminiams vaistams, ir ne nuolat, kaip vartojame paprastą arbatą, o ciklais.
Būtent per tiek laiko pasikeičia kraujas: 21 dieną geri, 21 dieną pauzė, 21 dieną vėl geri. Tada jos gali turėti teigiamą poveikį. Kad organizmas išsivalytų, pravartu pabadauti arba sukelti viduriavimą, paskatinti šlapimo išsiskyrimą.
Svarbu ne tik, kokias vaistažoles ir kaip vartoti, bet ir kada. Pavyzdžiui, inkstų veiklai gerinti skirtos arbatos turėtų būti geriamos nuo 17 iki 19 valandos, kai aktyviausi inkstai, kepenims skirtos arbatos – vakaro valandomis, kai aktyviausios būtent jos. Nederėtų pamiršti ir vaistažolių kokybės – kur jos rinktos, kokiu metu, nes mieste surinktuose augaluose pilna sunkiųjų metalų, todėl gali ne tik nepadėti, bet dar ir pakenkti.
Be to, vaistažolių vartojimas labai priklauso ir nuo konkretaus žmogaus savybių. Norima augalą paversti vaistu, bet gyvosios gamtos veikimas, skirtingai nei mirusio pasaulio – naftos, akmens anglies, iš kurių daroma didžiausia dalis vaistų, ne visiems tinka, reikia žiūrėti, koks žmogus. Pavyzdžiui, jonažolė gali pakenkti strazdanotiems, nuolat karštį jaučiantiems žmonėms, ženšenis – stambiems, turintiems aukštą kraujospūdį, ežiuolė – žemą kraujospūdį turintiems žmonėms, kuriems dažnai šąla galūnės.
Arbatų mišiniai – tinkamiausi
Jei nesate tikri, ar kokia nors vaistažolė tinka, geriausia ją vartoti mišinyje, kad sumažintumėte galimą šalutinį poveikį. Rytų medicina teigia, kad šalia tų augalų, kuriuos norima naudoti gydymui, prie pagrindinių dviejų turi būti dedamas trečias, kuris slopina.
Pavyzdžiui, naudojant prakaitą skatinančius liepžiedžius ir aviečių lapus, į mišinį reikėtų įmaišyti ir priešingą poveikį turinčios mėtos arba medaus. Nežinant, kaip tiksliai kuri vaistažolė veikia, patariama naudoti ramunėles – jos tinka visiems mišiniams.
Žmonės dažnai nežino, kokie augalai iš tiesų suteikia daug naudos. Pavyzdžiui, kaip itin vertingą jis išskiria gaurometį, kuris turi stiprių antivėžinių savybių, o skonis panašus į žaliąją arbatą.
Gaurometis prikaupia medžiagų, kurios padeda prisitaikyti prie kintančios aplinkos, o sumaišytas su medumi yra gera priemonė cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti.
Neįvertiname mes ir mėlynių arba šaltalankių – nors jų uogos maistingos, tačiau šių augalų lapai ir stiebai gali duoti netgi daugiau naudos. Šias vaistažoles galima drąsiai maišyti su kitomis, nebijant šalutinio poveikio.
Verta pasidairyti savo aplinkoje, o ne domėtis egzotika, ypač idėjomis, kurios ateina iš kitur. Net ir žmogus, išsekintas onkologinės ligos, turėtų pavartoti paprasčiausių medetkų, gysločių, kurie gali padėti atkurti jėgas, o ne pulti prie visokiausių „ūsų“, kurie atvežami vazonuose ir yra augalai žudikai.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
“Šiaulių naujienos”
Vido Venslaviškio nuotr.
