Verutės verslas
Prabėgo dešimtmečiai, tačiau vis prisimenu bendraklasę Verutę. Tokia mažutė, veidukai kaip bruknelės, vaikiški delnukai. Atsakinėti pamoką prie lentos jai būdavo baisi kančia. Mokslai jos absoliučiai nedomino, bet apie miškus ji žinojo viską, jau tada buvo tikra žiniuonė, perėmusi patirtį iš savo artimųjų.
Vos prasidėjus mokslo metams, Verutė dingdavo iš klasės visam mėnesiui. Grįždavo nugairintu veidu, suskirdusiais pirštais. Net pykteldavo paklausta, kur buvo tiek laiko: „Ar nežinote!? Juk bruknės!“ Neva, jūs patys neišmanėliai, jei neinate uogauti.
Bruknės buvo Verutės šeimos verslas, gal vienintelis pajamų šaltinis. Galima įsivaizduoti, kiek daug vertingo maisto ir vaisto už kelias kapeikas ji parduodavo žmonėms, perkantiems bruknes. Ir dabar, jei pamatau turguje šiomis uogomis prekiaujančias mokyklinio amžiaus mergaites, prisimenu ir būtinai perku.
Pusžalės – nenaudingos
Bruknynai miškuose atrodo gražiai. Sodria ir visuomet švaria žaluma spindi lapai, apipilti ryškiai raudonais uogų karoliukais.
Renkamos ne anksčiau kaip rugsėjo mėnesį, kai gerai nunoksta. Iš visų miško gėrybių bruknes rinkti yra lengviausia, nuo menko judesio jos pačios byra į delną.
Nereikėtų daryti paplitusios klaidos ir rinkti bruknes pusžales. Nuskintos tarsi ir prisirpsta, tačiau netenka pusės naudingumo. Bruknėse gausu yra natūralaus cukraus, pektinų, C, P ir B grupės vitaminų, karotino, geležies, kalio, kalcio.
Pati save išsaugo
Bruknių uogose taip pat yra daug benzoinės ir kitokių rūgščių, kurios „neprisileidžia“ pelėsių ir grybelių, todėl uogos pačios save apsaugo nuo puvimo, gedimo, ilgai laikosi sveikos ir šviežios. Tuo yra itin naudingos virškinimo negalavimų profilaktikai.
Jeigu prisiuogavote sveikų, gerai išsirpusių bruknių, suberkite jas į švarų butelį, užpilkite šviežiu šaltinio vandeniu, užsukite ir pastatykite į šaldytuvą. Laikysis puikiai, ilgai nepraras naudingųjų savybių.
šaldytuve gerai laikysis ir emaliuotame ar molio inde mediniu grūstuvu sugrūstos bruknės. Viršų reikia šiek tiek paslėgti lėkštute ir akmenėliu, kad susidariusios sultys apsemtų visą masę.
Trečias geras būdas: šviežias sveikas bruknes išsunkti, sultis iš karto pakaitinti (be cukraus!), supilstyti į švarius iškaitintus butelius, užsukti ir laikyti vėsioje vietoje. Žiemą, kai prispaus peršalimo negalavimai ar gripo virusas, turėsite puikaus vitaminizuoto ir aromatingo priedo arbatai. Arba išsivirsite kisieliaus. O svečius galėsite pavaišinti puikiu sulčių kokteiliu, kur vyraus bruknės.
Galioja ir šiandieninis populiarus uogų laikymo būdas – užšaldyti šaldiklyje. Tačiau bruknių nevertėtų taip kankinti, nes jos sugeba pačios savo vertę išsaugoti.
Šalin cukrų!
Visais atvejais patariama bruknių uogų skonio ir gydomųjų savybių negadinti cukrumi.
Kol nebuvo kitokių sąlygų, kaime bruknes apvirdavo, sukrėsdavo į išplikytus molinius puodus, aprišdavo švaria marška ir laikydavo tamsiame vėsiame rūsyje ar „kamine“. Pirmiausiai – ligoniui, jei kas iš namiškių susirgtų, ir Kalėdų, svečių ar talkininkų pietums pagardinti.
Bruknės maistingumu ir vitaminingumu lenkia daugelį šviežių rudens gėrybių. Bruknes galima džiovinti. Tada turėsite egzotiško priedo namų konditerijai – vietoj razinų. Tiks ir vitamininei arbatai.
Lapai puošia ir gydo
Bruknių lapai – miško paklotės puošmena. Skurdu ir nyku ten, kur bruknelė nežaliuoja. O tos žiemą vasarą tviskančios žalumos pakanka ir mūsų miestą supančiuose miškuose.
Bruknių šakelių žaluma senovės kaimuose buvo pagrindas žiemos puokštėms. Jų vainikais puošdavo šventuosius paveikslus.
Bruknių lapų arbata – gera profilaktika nuo daugelio žmones kamuojančių negalavimų. Šaukštelį smulkintų lapų užplikyti stikline verdančio vandens, atvėsinti, nukošti ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną. Galimas ir kitoks ruošimo būdas.
ši arbata nėra gardi. Bruknių lapus lygiomis dalimis galima maišyti su avietėmis. Šių šakelės džiovinamos nenuskynus uogų. Vietoj aviečių tinka ir džiovintos erškėtuogės, kurias prieš užplikant reikia susmulkinti.
Bruknių lapus rinkti ir džiovinti galima ištisus metus. Skinti reikia atsargiai, neišdraskyti miško paklotės, geriausia kirpti žirklėmis. Džiovinti gerai vėdinamoje vietoje surišus į pundelius ir pakabinus.
Namų reikmėms visas vaistažoles patartina džiovinti nesmulkintas, o tik surištas į šluoteles. Taip augalo „atmintis“ geriau išsaugo vaistingąsias savybes.
Gydymo tikslais žolelių arbatos beveik visada geriamos be cukraus.
Janina Zvonkuvienė
“Klaipėda”
