Ajeras žydi birželio-liepos mėnesiais. Dauginasi šakniastiebiais. Mano senelė gydymosi tikslams naudodavo ajero šaknis. Kasti jas patardavo anksti pavasarį ar rudenį. Išdžiovintais ir tinkamai paruoštais ajero šakniastiebių gabaliukais senelė gydydavo uždegimines ligas. Žievę nulupdavo, kad žakniastiebis apvystų.
Po to supjaustydavo nedideliais 5-10 centimetrro ilgio gabalėliais. Džiovindavo sausoje, gerai prapučiamoje vietoje. Senelis sakydavo, jog gera naminuke užpilti ajero šakniastiebiai geriną apetitą. Susmulkinęs šakniastiebius jis užpildavo juos degtine. Laikydavo tamsioje, vėsioje vietoje.
Padeda spiritinis ajero antpilas skrandžio ir žarnyno ligoms slopinti. Žemaitijos kaimų gražuolės norėdamos sustiprinti plaukus plaudavo juos ajero šaknų nuoviru.
Senelė ir mama ajerą naudojo kaip prieskonį, Ir džiaugdavosi, kad ajeras niekuo nenusileidžiąs lauro lapams. Susmulkintus ajero lapų miltelius senelė berdavo į kepimui paruoštos duonos tešlą. Ant krosnin šauti gatavų duonos kepalų viršaus iš ajerų lapų darydavo kryžiaus ženklą. Nulupusi šakniastiebio žievę (joje daug kartumo) mano žmona jo deda į kriaušių, obuolių ir kitus kompotus.
Labai tinka ajerų šakniastiebių milteliais pagardinti žuvies kepsnius. Žemaitijos žvejai jų deda į žuvienę. Pasak jų, tas gardus viralas net ir žiema kvepia salsvu vasaros ajerų kvapu…
Už tą puikų augalą dėkingi turime būti Čingis chano armijos raiteliams. Mongolai manė, jog ten, kur auga ajeras, drąsiai galima girdyti žirgus. Nes ši žolė valanti vandenį. Todėl į Lietuvos upių ir ežerų vandenį jie dar tryliktajame amžiuje primėtę ajero šaknų. Kad prigytų ir grynintų vandenį.
Algirdas DANKISAS
“Šiaulių kraštas”
Vikipedija/J.F. Gaffard nuotr.
