Sergantiems cukriniu diabetu medikai rekomenduoja gerti drebulės žievės nuovirą. Valgomąjį šaukštą drebulės žievės reikia užplikyti 2 stiklinėmis vandens. Virti 30 minučių. Gerti prieš valgį po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną. Tiesa, nuoviras greitai genda. Todėl aš jį gaminuosi tik vienai dienai,
Puiki priemonė, padedanti iš organizmo pašalinti šlakus bei išguiti iš žarnyno parazitus, yra karti drebulės žievės arbata. Šis gėrimas apmalšina ir radikulito skausmą. Mano senelio pirtis suręsta buvo iš drebulės rąstų. Jis kiekvienam tikindavo, jog tas medis gebąs iš kūno „ištraukti“ net pačius klastingiausius dieglius.
Kada geriausiai ruošti drebulių žievę? Mano senelė žievę ruošdavo pavasarį — balandžio gegužės mėnesiais. Mat tuo metu aktyviausi būna medžio syvai. Pjaudavo lygią, jaunas šakeles dengiančią žievę. Gerai prapučiamoje, saulės apšviestoje vietoje, ant drobinio audeklo išdėliodavo atskirai po vieną gabalėlį, kad džiūdamas nesupelytų.
Sužinojau, jog ant drebulės pasikorė už 30 auksinių Kristų pardavęs jo mokinys, išdavikas Judas. Nuo to laiko, esą, ir virpa šio medžio lapai…
Nuo jaunų drebulaičių senelė žievei ruošti niekuomet nepjaudavo daugiau kaip dviejų šakelių. Ir man liepdavo taip nedaryti. „Medis, jis kaip ir žmogus, žaizdas sunkiai gydosi,— aiškindavo. — Be reikalo niekuomet nelaužyk šakų, jaunų medelių. Medžiai kur kas išmintingesni už mus, žmones…“
Eidamas į drebulyną žinau, jog turėsiu dvigubą naudą„ prisikvėpuosiu gryno oro, žieve papildysiu savo namų vaistinėlę. Per daugelį metų spėjau įsitikinti, jog stiprioji drebulės žievės pusė — saugumas ir efektyvumas.
… Skaisčiai, linksmai, lyg šoktų iš už devynių jūrų marių atskubančios vasaros sutiktuvių šokį, pasilipusi virš drebulyno viršūnių, plieskia saulė. Šnabžda, plieskia spalvų varsomis kiekvienas medis
šiandien drebulės moko mane stebėtis, eiti į save. Rodos tie medžiai nori įtikinti, jog neslepia savyje jokios paslapties. O saugo tik snaudžią tylą. Kurioje saulės zuikučiais žarstosi, tarsi plepios mokinukės viena kitai kažką paslaptingo perpasakoti skubančios, jaunos drebulaitės.
Ta kalba — gležnučių, dar nesutvirtėjusių lapelių šnaresys, kartu su pirmosios žalumos kvapu persiduoda ir man.
Algirdas DANKISAS
“Šiaulių kraštas”
