Šilta arbata net per karščius
Anot žolininkės, daug sveikiau gurkšnoti vaistažolių arbatą, nei ištisą dieną darbe pertraukėlių akimirkomis alinti organizmą kava. „Karštomis vasaros dienomis troškulį geriausiai malšina šilta arbata. Ne veltui pietų šalyse per karštymetį žmonės gaivinasi šiltos arbatos puodeliu, – tikina ji. – Be to, nušausite du zuikius – atsigaivinsite ir pašlijusią sveikatą pataisysite“.
Ponia Vanda sako, kad vaistažoles turėtų rinkti tik tie, kurie jas labai gerai pažįsta. Vaistinei žaliavai netinka kenksmingomis medžiagomis užteršti augalai, augantys šalia kelių, tvartų, mieste, sąvartynuose, nes tuomet net „plika akimi“ galima matyti, jog augalai yra apdžiūvę, dėmėti, pažeisti ligų ar kenkėjų.
Tam, kad nesumenkintume vaistažolių gydomųjų galių, būtina žinoti bendrąsias taisykles, t. y. kada kokias vaistažoles geriausia rinkti.
„Sultingus ir sausus nenubyrančius vaisius, žiedus, lapus, žoles rekomenduojama rinkti pietų ar popiečio valandomis, esant sausam ir giedram orui, nes tada augalai greičiau išdžiūva. Žievę taip pat patartina rinkti sausą, nes drėgnos vietos patamsėja. Paprasčiau su augalų šaknimis ir šakniastiebiais, nes juos galima rinkti bet kada bet kuriomis oro sąlygomis, – patirtimi dalijasi žolininkė. – šaknis ar šakniastiebius renkame tik dvimečių ar daugiamečių augalų. Uogas reikia rinkti vos pradėjusias sirpti, prisirinkus – tuoj pat džiovinti. Sausi vaisiai ir sėklos renkami prinokę. Žiedai renkami pradėję žydėti. Lapai renkami augalui žydint, rečiau prieš žydint ar peržydėjus. Vienas tokių augalų – šalpusnis.“
Žolės renkamos augalams žydint. Žievės renkamos pavasarį, nes augalai turi daugiau skysčių. Geriausiai žievę lupti tada, kai dar nepasirodę lapai. Žievė nuo medienos atskiriama mediniu, kauliniu ar variniu peiliu, kad nepajuoduotų.
Pumpurus patartina rinkti žiemą, kai augalas ilsisi, tik pušų pumpurai renkami anksti pavasarį, kai jie dar tik vystosi. Sakai renkami įpjovus eglės ar pušies žievę ir pritaisius piltuvėlius.
Surinktą žaliavą žolininkė pataria džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ar tamsioje patalpoje. Šaknys ir šakniastiebiai turi būti nuvalyti, nuplauti, supjaustyti. Žaliava išdžiūva per 3-5 dienas. Išdžiūvusi sudedama į maišus, dėžes, o ta, kuri kvapi – į uždarus indus. Laikoma tamsiose sausose patalpose. Paruoštos augalų šaknys tinkamos vartoti trejus metus.
Rabarbarai – ne tik pyragams
SXC.hu – Henrik Pelsen nuotr.
Rabarbarai vaistams pradėti vartoti anksčiau negu maistui. XVII a. jie buvo laikomi vienu vertingiausių vaistinių augalų. Iš rabarbarų šaknų ir šiuolaikinė farmacijos pramonė gamina vaistus, kadangi jose yra biologiškai aktyvių glikozidų, dervinių ir dažinių medžiagų.
Tiems, kurie ruošiasi pasikasti rabarbarų šaknų, anot ponios Vandos, būtina žinoti, kad jose yra dviejų grupių glikozidų, kurie turi dvejopą poveikį: mažomis dozėmis vartojami kaip viduriavimą stabdantys, o didelėmis – kaip vidurius laisvinantys vaistai. Todėl rabarbarai puikiai tinka užkietėjus viduriams, kaupiantis dujoms, tačiau pagyvenusiems žmonėms, turintiems bėdų dėl hemorojaus ir kraujavimo, jų vartoti nereikėtų. Rabarbaro šaknys tinka ir organizmui stiprinti, sergant mažakraujyste ir tuberkulioze.
šaknys kasamos rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, švariai nuvalomos, nuplaunamos, supjaustomos ir išdžiovinamos 60 laipsnių temperatūroje. Antpilui du valgomuosius šaukštus smulkintų rabarbarų šaknų reikia užplikyti stikline verdančio vandens. Jį galima ruošti ir iš miltelių, kurie gaunami šaknis sumalus kavamale arba sugrūdus piestele.
Paparčio magiškomis galiomis abejoti neverta
SXC.hu nuotr.
Visi žino stebuklingą legendą apie papartį, kuris pražysta tik kartą – Joninių naktį. Vieni šia legenda tiki, kiti – ne. Iš tiesų žolininkai jau senovėje nė neabejojo magiškomis kelminio paparčio savybėmis. Pasidžiovinti kelminio paparčio šaknų žolininkė pataria tiems, kuriuos vargina kirminai, reumatas, raumenų traukuliai, galvos, dantų, stuburo ir sąnarių keliami skausmai. Paruoštus miltelius geriausia gerti rytais, žiupsnelį užsigeriant vandeniu. „Tik neperdozuokite, nes papartis – nuodingas augalas“, – perspėja ponia Vanda ir primena, kad sąnarių skausmus galima nesunkiai numalšinti paparčių prikimšta antklodėle, tereikia prisirinkti paparčio lapų ir prikimšti jų į natūralios medžiagos pagalvėlę ar čiužinuką. Paparčio energetika ne tik numalšins skausmus, bet ir pagerins nuotaiką, įkraus dvasiškai. Tiems, kurie mėgsta pirties malonumus, žolininkė siūlo pertis žaliais paparčio lapais, jais iškloti pirties gultus.
Piktnaudžiauti šiuo augalu nerekomenduojama žmonėms, sergantiems stenokardija, kepenų ir inkstų ligomis, širdies ir kraujagyslių nepakankamumu, žemu kraujospūdžiu, nėščioms moterims ir vaikams.
Piktžolė, tinkanti nuo daugelio ligų
Kiekvienam gerai žinomos kiaulpienės apstu visose pievose, dirvonuose, soduose ir daržuose. Kiaulpienės šaknys kasamos 2-3 metų. Tiesa, pavasarinės kiaulpienių šaknys ne tokios karčios kaip rudeninės. Veikliųjų medžiagų jose kur kas daugiau tuomet, kai sunyksta lapai. „Kiekvienam pagal skonį“, – šypteli žolininkė.
Iškastos šaknys paberiamos lauke, kad išdžiūtų. Kitą dieną nupjaunami lapai, neaštriomis peilio briaunomis nuvalomos žemės. Šaknys nuplaunamos, paliekamos nuvarvėti. Pjaustomos nedideliais gabalėliais ir džiovinamos krosnyje arba orkaitėje. Norint susmulkinti, geriausia sumalti kavamale.
šio gyvybės šaknimi vadinamo augalo šaknų nuoviras vartojamas nuo vidurių užkietėjimo, nervų ligų, hemorojaus. Norint pasigaminti užpilą, reikia vieną šaukštą susmulkintų šaknų termose užpilti stikline verdančio vandens. Po 2-3 val. užpilas nukošiamas ir šiltas geriamas po pusę stiklinės tris kartus per dieną 10-15 min. prieš valgį. Ruošiant nuovirą, vienas šaukštas susmulkintų šaknų užpilamas stikline karšto vandens ir 15 min. Šildomas ant nedidelės ugnies. Po 40 min. nukošiamas ir geriamas po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį. Mėgstantiems arbatas žolininkė pataria arbatinį šaukštelį susmulkintų šaknų užplikyti stikline verdančio vandens, po 20 min. nukošti ir gerti po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Varnalėšos šaknys vietoj užkandos
SXC.hu – Charles Thompson nuotr.
Jos didenybė didžioji varnalėša, anot žolininkės, dažnai nepelnytai kaip piktžolė naikinama iš mūsų kiemų ir daržų, nes dar per mažai žinome apie jos teikiamą visokeriopą naudą. Šis augalas, ypač kai žydi, yra labai dekoratyvus, be to, yra labai naudingas mūsų plaukams, odai, kaulams.
Anot žolininkės, nors gydomosiomis savybėmis pasižymi visos augalo dalys, liaudies medicina labiau vertina augalo šaknis. Varnalėšose yra kalcio, kalio, vitamino C, flavonoidų, chlorogeno rūgšties ir kitų naudingų medžiagų. Varnalėšų šaknis naudojama gydant podagrą, reumatą, opas, jaunatvinius spuogus, egzemą ir žvynelinę. Senovėje žolininkai šio augalo šaknį naudodavo nuo gyvatės įkandimų ir pasiutligės. Džiovinta varnalėšos šaknis pasižymi kraują valančiomis savybėmis, skatina medžiagų apykaitą, valo iš organizmo šlakus. Japonijoje ir Kinijoje pirmų metų rudenį rinktos žalios šaknys valgomos, verdamas jų kompotas. Šaknys yra saldokos, todėl ypač mėgstamos vaikų. Jos naudingos ir suaugusiems.
„Jeigu vakare vis norisi valgyti, kramtykite žalią ar džiovintą varnalėšos šaknį, tada ir organizmą valysite, ir svoris neaugs. Jei nepatinka žalių ar džiovintų šaknų skonis, jas sumalkite ir išsivirkite arbatos. Kasdien prieš valgį išgėrę tokios arbatos, valgyti norėsite išties kur kas mažiau“, – tikina ponia Vanda.
Ajeras – vienas populiariausių gydomųjų augalų
Apie išminties augalą ajerą sukurta daug legendų. Tai, anot žolininkės, nėra tušti prasimanymai. Ajeras praskaidrina, atjaunina protą, be to, teikia seksualinės energijos. Kinų medikai savo traktatuose rašė: „Ajero šaknies skonis yra deginantis, veikia šildančiai, nes veikia skrandį ir žarnyną, o vyrams duoda jėgų nakčiai ir ramybę dieną.“
Indijoje taip pat neabejojama ajero šaknies galia. Norint atsikratyti bronchinės astmos, sutrintus sausos ajero šaknies miltelius buvo rekomenduojama 5-6 kartus per dieną užgerti medumi pasaldintu vandeniu.
Tibeto medicina siūlo ajero šaknimi gydyti visus uždegimus bei nervų sistemos ligas. „Ajeras visose tautose labai gerbiamas ir gausiai naudojamas. Tai vienas populiariausių gydomųjų augalų“, – sako žolininkė, patardama ajero šaknimi pakeisti cheminius vaistus, jeigu esate dirglūs, nuolat kamuoja bloga nuotaika, skundžiatės depresija. Šakniastiebiai puikiai tinka aromatinėms vonioms, plaukų slinkimui sustabdyti. Šakniastiebių milteliais barstomos grybeliu užkrėstos pėdos, stiprinamos dantenos, apibarstomos žaizdos ir opos. Skrandžio skausmus taip pat patariama gydyti ajerų šaknų milteliais. Skrandžio skausmui numalšinti pakanka arbatinio šaukštelio sausų ajerų miltelių. Retkarčiais pakramtyti ajero šakniastiebį žolininkė pataria užkietėjusiems rūkaliams – netruksite pajusti, kad praradote norą rūkyti.
Lieknumo augalas – debesylas
Vikipedija – Lukas Riebling nuotr.
Debesylas – nuo antikos laikų žinomas augalas, kuriam vardas suteiktas Helenos iš Trojos. Ji privalėjo neštis puokštę debesylų, kai buvo išvyta iš Spartos. Viena legenda byloja, kad Helena debesylą rinko, kai buvo pagrobta Pario, kita – kad debesylas išdygo ten, kur krito Helenos ašaros. Kaip buvo iš tiesų, žino tik pati Helena, tačiau ne paslaptis, jog graikai ir romėnai, valgydavę debesylo žolę kaip virškinimą gerinantį vaistą po sunkaus maisto ar persivalgymo. Jie vartojo šį augalą ir sėdimojo nervo neuralgijai gydyti bei tvirtai tikėjo, kad tuščiu skrandžiu čiulpiant debesylo šaknį tvirtėja dantys.
Anot žolininkės, debesylo šaknimi iki šiol sėkmingai galima gydyti astmą ir kosulį, nes debesylo šaknų nuoviras lengvina atsikosėjimą.
Debesylo šaknys kasamos kartu su šakniastiebiais, nuo kurių žievės lupti nereikia, kadangi joje taip pat yra veikliųjų medžiagų. Nuvalyti šakniastiebiai supjaustomi 15-20 cm ilgio gabaliukais, storesni skeliami išilgai ir pavytinami ore. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Gerai išdžiovinti šakniastiebiai stipraus yra aromatingo kvapo, kartoko deginančio skonio. Aitroko skonio arbatėlė tinka pykinimui ir viduriavimui malšinti, naikina bakterijas, žarnyno kirmėles.
Debesylo šaknyje yra daug vitaminų, mineralų ir maistingų medžiagų: geležies, magnio, jodo ir natrio. Be to, joje gausu kalcio ir fosforo, todėl debesylo preparatus patartina vartoti žmonėms, kuriems trūksta minėtų mineralų.
„Debesylą reikėtų vartoti saikingai, – perspėja žolininkė. Kartais jis gali sukelti alerginių reakcijų. Šis augalas netinka sergantiems diabetu ir nėščioms moterims.“
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
SXC.hu – Belovodchenko Anton nuotr.
