„Kuo labiau susmulkiname, tuo daugiau sudarome sąlygų oksiduotis medžiagoms, kurios yra naudingos. Reikia žoleles laikyti pačiu didžiausiu įmanomu pavidalu. Susmulkinti prieš pat užplikant sudžiūvusią žolę galime pirštais. Šaknį būtinai smulkiname kavamale. Jeigu užpilsime didžiulę šaknį, iš jos nepaimsime nė 2 proc. naudos, bet tai darome kaži kada anksti“, – sako N. Degutienė.
Užplikytas arbatžoles derėtų palaikyti tris valandas
Pagrindinė taisyklė, kurią nurodo žolininkė, – nepadauginti nuodingų vaistažolių. Jos teigimu, tokių žolių nėra daug, bet jos gali sukelti nemalonius pojūčius ar apnuodyti organizmą. Be to, neigiamą poveikį gali turėti ir kai kurios nenuodingos vaistažolės, jei jų naudojama per daug ar per dažnai.
„Normos laikymasis labai paprastas: vienam puodeliui vandens – vienas arbatinis šaukštelis žolių. Tų arbatžolių, kurios pavojingesnės, reikia dėti mažiau negu šaukštelį“, – pataria N. Degutienė.
Ji prideda, kad, ėmusis gydymo kurso arbatomis, kuris paprastai trunka 7–14 dienų, derėtų dienos kiekį užsiplikyti iš anksto. T. y., jeigu per dieną planuojate išgerti dvi stiklines, reikėtų iš karto du šaukštelius arbatžolių užpilti dviem stiklinėmis vandens.
„Mokslas sako taip: per tris valandas į vandenį iš augalo išeina visos medžiagos. Kartais neturime laiko. Turime tik 10–15 minučių, turime kažkur bėgti, bet būtinai reikia išgerti. Kai žoleles darai trims kartams, išgeri vieną kartą, praėjus 20 min., o tada arbatžolės lieka vandenyje, toliau į vandenį atidavinėja savo medžiagas“, – paaiškina N. Degutienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad labai svarbu ir tai, kada žolelių arbatas dera gerti. Kai kurios geriamos likus pusvalandžiui iki valgio, kitos – praėjus 2 val. po valgio. Taip pat turėtų būti geriamos ir trauktinės, kurias būtina skiesti vandeniu. Jei arbata išgeriama iš karto prieš valgį, skrandis ima virškinti ne tik arbatą, bet ir maistą, todėl į organizmą patenka negrynos žolelių medžiagos.
Freeimages.com – Meghan Anderson-Colangelo nuotr.
Nepamirškite nuimti lapelių
Norintiems žoleles rinkti patiems N. Degutienė siūlo pirmiausia nuo žolių stiebų atskirti lapus. Tai naudinga, renkant žoles, turinčias tvirtus stiebus, nes dažnai stiebai neturi naudingų medžiagų ir arbatų gaminimo metu yra nenaudojami.
„Jeigu nuimame lapelius, turime gryną vaistažolę. Jeigu jų nenuimame – neturime. Jeigu džioviname kartu su stiebais, bedžiūstant gerosios, mums reikalingos medžiagos nueina į stiebą, o sudžiovinto stiebo nenaudojame, nes jis kietas kaip pagalys“, – tvirtina žolininkė. N. Degutienė pabrėžia, kad to daryti nebūtina, renkant žoles, kurių stiebai yra ploni. Tuomet džiovinama visa žolelė.
Kai kurios žolės renkamos viso sezono metu, kitos – tik tam tikru laiku, kai augale yra daugiausia naudingų medžiagų. Informaciją, kada kokias žoles ar jų dalis reikėtų rinkti, anot LRT Radijo pašnekovės, galima nesunkiai rasti specialioje literatūroje ar tiesiog internete.
„Žoles geriausia rinkti ryte, po rasos. […] šaknų rinkimo laikas paprastai būna labai ankstyvas pavasaris ir labai vėlyvas ruduo. Tai – labai svarbu. Vasarą išsikasite, bet kas iš tos kiaulpienės šaknies? Nieko beveik neturėsite“, – aiškina N. Degutienė.
Žemėtas žoleles galima nuplauti drungnu ar šaltu vandeniu, po to išdžiovinant ant gerai vandenį sugeriančios medžiagos. Dėl smulkių dulkelių žolininkė pataria nesijaudinti, nes didžioji dalis arbatžolių yra plikomos, todėl verdantis vanduo jas dezinfekuoja.
Stiklainyje galima laikyti tik vieną žolę
Džiovinti būtina tamsioje vietoje. To negalima daryti saulėje arba orkaitėje. N. Degutienė siūlo žoles džiovinti ant palamdyto balto popieriaus, kad tarp popieriaus nelygumų galėtų lengvai vaikščioti oras. Tokį popierių su žolėmis galima pakišti po sofa ar lova, nes ten susidaro skersvėjai. Be to, tai yra patogu, nes kai kurios žolės gali džiūti labai ilgai.
Svarbu nepamiršti, kad sudžiovintų žolelių negalima smulkinti. „Kuo labiau susmulkiname, tuo daugiau sudarome sąlygų oksiduotis medžiagoms, kurios yra naudingos. Reikia žoleles laikyti pačiu didžiausiu įmanomu pavidalu. Susmulkinti prieš pat užplikant sudžiūvusią žolę galime pirštais. Šaknį būtinai smulkiname kavamale. Jeigu užpilsime didžiulę šaknį, iš jos nepaimsime nė 2 proc. naudos, bet tai darome kaži kada anksti“, – perspėja N. Degutienė.
Ant džiovinamos šaknies negalima palikti molio ar žemių likučių. Kai šaknį išsikasate, jeigu ji labai šakota, smulkesnes dalis nupjaukite, po to šepetėliu nušveiskite žemes. „Jų nereikia lupti. Praktiškai visos šaknys naudojamos neluptos, tik labai švariai nuvalytos“, – akcentuoja žolininkė.
Freeimages.com – Annette Gulick nuotr.
Ji pataria jau sudžiovintas žoles laikyti medžiaginiuose arba popieriniuose maišeliuose. Tik kiaulpienių stiebeliams N. Degutienė daro išimtį, nes juos, net ir sudžiovintus, dažnai užpuola kenkėjai. Anot žolininkės, tai yra vienintelė žolė, kurią ji deda į stiklainį. Į tą patį stiklainį ji įdeda vatos gabalėlį, truputį pamirkytą acto esencijoje. Jos teigimu, tik tokiu būdu įmanoma apsaugoti šią žolę nuo kirmėlaičių.
„Dar vienas svarbus dalykas – kai surenki žoles, labai svarbu užsirašyti, kokia tai žolė ir kokių metų. Kai turi labai daug žolių, jeigu nerašysi, tikrai pasimesi“, – užtikrina N. Degutienė
LRT Radijo laida „Sveikata“
Freeimages.com – Zsuzsa N.K. nuotr.
