„Tai švelni, pašalinių reiškinių nesukelianti metodika. Daugeliu atveju ji gali būti naudojama kaip pagrindinis ir vienintelis vaistas, pavyzdžiui, esant peršalimo, alerginėms, psichoemocinėms ligoms“, – teigia medikė.
– Kaip paprastai būtų galima apibūdinti homeopatiją?
– Pakalbį apie homeopatiją norėčiau pradėti Hipokrato žodžiais „kas negerbia praėjusių laikų medicinos, o vien ieško naujo, tas apgaudinėja pats save ir kitus“. Homeopatija, kaip ir daugelis kitų natūralių gydymo metodų, turi senas kelių šimtmečių tradicijas. Vienas pagrindinių homeopatijos dėsnių yra „panašaus gydymas panašiu“. Tai reiškia, kad gydymui medžiagos parenkamos panašumo principu.
Pavyzdys – svogūnas. Jį pjaustydami, mes galime ašaroti, sloguoti, čiaudėti. O homeopatiškai apdoroto svogūno medžiagos būtent ir gydys ašarojimą, slogą, čiaudulį. Kitas pavyzdys – arabikos kavos pupelės. Išgėrę kavos, mes būname žvalesni, energingesni daugiau. O, tarkim, vaisto „Neurexan“, kuriuo gydomas nerimas, nemiga, viena sudedamųjų dalių ir yra coffea arabica.
– Kuo skiriasi homeopatija ir fitoterapija?
– Fitoterapijoje naudojamos vien augalinės medžiagos – paprastai ekstraktai ar arbatos. O homeopatijoje augalinės žaliavos yra apie 70 proc., maždaug 20 proc. – mineralinės kilmės žaliavos ir apie 10 proc. – gyvūninės kilmės. Be to, homeopatijoje naudojamas visiškai kitas gamybos būdas. Be panašumo principo, antras homeopatijos principas yra mažų dozių principas. Homeopatijos pradininkas Samuelis Hahnemannas prieš 200 metų savo pacientus iš pradžių gydė įprastinėmis terapinėmis (nepraskiestomis) dozėmis, šiandien vadinamomis urtinktūromis. Bet tai sukeldavo stiprias reakcijas, todėl jis šias medžiagas ėmė skiesti ir stebėjo pacientų reakciją.
Taip jis priėjo prie mažų koncentracijų, bet pastebėjo, kad mažėja ir terapinis poveikis. Tada, remdamasis gydytojų ir chemikų patirtimi, pradėjo tas medžiagas trinti ar purtyti – taip atsirado dinamizacija, suteikianti didesnį terapinį poveikį. Šiandien homeopatinių ir kitų vaistų gamyba reglamentuojama Europos farmakopėja, kurioje nurodyti reikalavimai žaliavoms, vaistų gamybos principams, gatavų preparatų kokybės kontrolei ir t. t.
Išskiriami trys pagrindiniai vaistų gamybos etapai. Pirmas – ruošinių gamyba: iš žaliavų daromos ištraukos. Antras – skiedinių gamyba. Trečias – vaistų formų gamyba. Anksčiau dažniausia forma buvo globulės (žirniukai) ir lašai, šiandien jų yra daug ir įvairių: globulės, lašai, purškiamas skystis, tepalai, žvakutės, net ampulinės formos.
Pixabay.com/Jasmin777 nuotr.
– Vis dėlto daug skeptikų ir kritikų sako, kad homeopatiniai preparatai nėra veiksmingi ir kad tai – žmonių apgaudinėjimas.
– Aš pati su šiais vaistais dirbu 23 metus. Ir placebo efektą, manau, geriausiai atspindi homeopatiniai vaistai, taikomi veterinarijoje. Reikėtų veterinarų paklausti, kaip tas placebas veikia gyvūnus. Taip pat norėčiau pridurti, kad, profesorės Smailienės teigimu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslinių duomenų bazėje įvedus raktažodį „homeopathic“ randami net 4 854 moksliniai šaltiniai, du trečdaliai šių šaltinių publikuoja tyrimų rezultatus, kuriuose eksperimentais įrodomas homeopatinių vaistų farmakologinis aktyvumas. Kitas pavyzdys – iš mano asmeninės patirties. Mano vaikai augdami tikrai sirgo, bet antibiotikų niekada neprireikė – pasveikti pavyko pritaikius homeopatines priemones.
– Kaip paaiškintumėte tai, jog JAV buvo pareikalauta, kad homeopatinių vaistų gamintojai ant pakuočių parašytų, jog šie preparatai nėra veiksmingi ir kad jų poveikis moksliškai nėra įrodytas?
– Paskutiniu metu iš JAV gauname labai įdomios ir kontroversiškos informacijos. JAV – viena pirmaujančių cheminių vaistų gamyboje. Galbūt galima pajuokauti, kad homeopatiniai vaistai tapo konkurentu cheminiams vaistams ir vyksta interesų karas. Homeopatijos lopšys yra Europa, t. y. Vokietija. 80 proc. gyventojų Vokietijoje apie homeopatinius vaistus atsiliepia gerai arba labai gerai.
– Kartais sakoma, kad vanduo turi atmintį: kažkokį preparatą daugybę kartų perskalavus vandenyje, vanduo įsimena tą informaciją ir paskui gydo. Čia tiesa ar ne?
– Tikrai netiesa. Homeopatijoje vanduo kaip skiediklis nenaudojamas.
– O kas naudojama?
– Bijau suklaidinti, bet gaminant lašus – etilo alkoholis. Jei žirniukų forma, naudojamas pieno cukrus, tablečių formai – laktozė.
– Ar homeopatiniai preparatai turi šalutinį poveikį?
– Jeigu jis ir yra, tai iš tikrųjų labai labai labai mažas. Paprastai rašoma, kad neturi. Tai – švelnūs vaistai, paprastai neturintys pašalinio poveikio. Dirbant buvo vienas kitas atvejis, kai buvo įtariamas šalutinis poveikis, bet, pasikalbėjus su pacientais, tai buvo įvertinta kaip reakcija į homeopatinį gydymą. Bet tai nėra blogis.
Freeimages.com/Elke Rohn nuotr.
– Ar tai reiškia, kad teoriškai homeopatinių preparatų neįmanoma perdozuoti?
– Tikrai taip, jeigu jie pagaminti pagal farmakopėjos principus. Tai švelni, pašalinių reiškinių nesukurianti metodika. Daugeliu atveju ji gali būti naudojama kaip pagrindinis ir vienintelis vaistas, pavyzdžiui, esant peršalimo, alerginėms, psichoemocinėms ligoms. Žinoma, kitais atvejais reikia ir ortomolekulinių preparatų, ir vitaminų terapijos.
O sudėtingų ligų, tokių kaip plaučių uždegimas, onkologinės ligos, vien homeopatija negydyčiau. Ir kolegos medikai taip pat nesiims tokių dalykų gydyti. Bet kitais atvejais homeopatija gali būti labai puiki gretutinė pagalbinė priemonė, padedanti sustiprinti organizmo gydomąsias galias.
– Ar tikrai į homeopatijos specialistus pacientai dažnai kreipiasi tik praradę viltį ir nusivylę cheminiais vaistais.
– Deja, esate teisi. Šito iš tikrųjų labai daug. O norėtųsi, kad žmonės anksčiau sureaguotų ir šį gydymo metodą pradėtų naudoti tuomet, kol dar susirgimai nėra tokie sunkūs.
Juta Liutkevičiūtė, LRT RADIJO laida „Sveikata“
Pixabay.com/WerbeFabrik nuotr.
