Svogūnų dedame į salotas, sriubas, jais barstome mėsos patiekalus. Svogūnai suteikia maistui malonų skonį ir jį vitaminizuoja, jie žadina apetitą ir gerina virškinimą.
Svogūnai pradėti vartoti prieš 4 tūkstančius metų Centrinėje Azijoje, vėliau ši daržovė pasiekė ir artimiausias šalis – Indiją, Kiniją, Graikiją. Unikalios gydomosios svogūnų savybės buvo žinomos ir Senovės Egipte.
Mūsų dienomis svogūnai auginami beveik visame pasaulyje. Jų yra kelios atmainos – panašios pagal savo sudėtį ir formą – kologines ypatybes. Visų rūšių svogūnai yra turtingi vitaminų C, PP, B1 ir kitų, turi azotinių medžiagų, sacharidų, kalcio, vario, geležies ir fosforo druskų, būtinų mūsų organizmui.
Svogūnų fitoncidai pražūtingai veikia gripo virusus, stafilokokus, streptokokus, taip pat juodligės, dizenterijos, tuberkuliozės ir kitų ligų sukėlėjus.
Viena iš svogūnų atmainų yra porai. Jie sėkmingai vartojami kaip priemonė nuo skorbuto, reumato, podagros, nutukimo, sklerozės, inkstų akmenų. Svogūnai padeda įveikti nervinį ir fizinį nuovargį, naudingi gydant amžiaus sąlygotus medžiagų apykaitos sutrikimus. Maistui vartojami stiebai, turintys daug augalinio aliejaus. Apvirtų porų dedama į salotas, padažus, sriubas. Juos galima džiovinti.
Įprasti valgomieji svogūnai – gera priemonė, padedanti apsisaugoti nuo gripo. Į šnerves, prieš tai sutepus jas vazelinu arba vaikišku kremu, reikia įsidėti svogūnų sultyse suvilgytus tamponus. Nuo kosulio gerai padeda pagal tokį receptą paruošta priemonė: susmulkintas moliniame inde svogūnas pabarstomas cukrumi, išsiskyrusios jo sultys vartojamos po vieną valgomąjį šaukštą 4-5 kartus per dieną. Sergant angina naudinga tokia procedūra: pertrintų svogūnų košelę reikia pašildyti ir pakvėpuoti jos garais 15 minučių.
Svogūnų sultys yra geri laisvinamieji vaistai, stimuliuoja šlapimo skyrimąsi ir gydo hemorojų. Jų reikia vartoti po vieną arbatinį šaukštelį 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Ausyse prasidėjus uždegiminiam procesui į jas rekomenduotina įsidėti šviežiose svogūnų sultyse suvilgytus vatos tamponėlius. Esant anginai, burnos ertmės gleivinės uždegimui naudinga gerti šviežias svogūnų sultis arba skalauti jomis burną. Pasireiškus uždegimui plaučiuose – pakvėpuoti jų garais. Sultis laikant ilgiau jų gydomosios savybės mažėja.
Ant nušalusių arba nudegusių vietų reikia dėti nulupto svogūno griežinėlių – malšina skausmą ir slopina uždegimą. Suskeldėjusios ir pleiskanojančios pėdos irgi gydomos nulupto svogūno griežinėliais: nakčiai jos aptvarstomos. Kelios tokios procedūros padeda išsigydyti net pėdų grybelį.
Svogūnai turi ir tam tikrų kontraindikacijų. Bet kokios rūšies svogūnų negalima vartoti žalių sergant kepenų, inkstų, ūmiomis virškinamojo trakto ligomis. Patartina riboti svogūnų vartojimą ir kenčiant nuo širdies bei kraujagyslių ligų.
Česnakas, kaip gydomasis augalas, senai žinomas žmonėms. Archeologai teigia, kad jo pėdsakų rasta seniausiose žmonių gyventose olose. Šio augalo tėvynė yra Džungarija – slėnis tarp Altajaus ir Tianšanio kalnų.
Viso pasaulio medikai sutinka, kad česnakai yra labai stipri ir veiksminga daugelio ligų gydymo priemonė.
Atrandama vis naujų šio augalo gydomųjų savybių. Tačiau viena tikrai žinoma: česnakai – vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų lobynas.
Meškinis česnakas – laukinis svogūnas vartotinas sergant žarnyno, odos ligomis, jis gerai valo skrandį ir kraują. Meškinio česnako užpilu įtrinami sąnariai sergant podagra ir reumatu.
Meškinio česnako fitoncidai yra stipresni negu valgomojo česnako. Mėsa, sluoksniais perdėta meškinio česnako lapais, gerai išsilaiko lauko sąlygomis. Šio augalo lapai gerai valo vandenį – pakanka poros lapų kibirui vandens.
Valgomieji česnakai stimuliuoja skrandžio sulčių skyrimąsi, stabdo puvimo procesus žarnyne, gerina maisto pasisavinimą. Skundžiantis blogu apetitu ir žarnyno veiklos sutrikimais, taip pat profilaktiškai vidurių šiltinės ir dizenterijos epidemijų metu rekomenduotina kasdien suvalgyti po 3-4 česnako skilteles. Jis naudingas ir hipertenzija, ateroskleroze sergantiems ligoniams.
Česnakų ekstraktas vartojamas liaudies medicinoje gydant inkstų akmenligę ir podagrą, o vandeninis česnako užpilas – klizmoms nuo žarnyno kirmėlių. Dėl atsikosėjimą lengvinančių česnako savybių jį galima rekomenduoti sergantiesiems bronchitu, ūmiomis respiracinėmis ligomis.
Česnako fitoncidai naikina stafilokokus, streptokokus, tuberkuliozės sukėlėjus. Tuo paaiškinamas didelis jo veiksmingumas gydant anginą, gripą, viršutinių kvėpavimo takų katarą, uždegiminius procesus plaučiuose.
Česnakas mažina komplikacijų tikimybę pašalinus karieso pažeistus dantis. Pūliuojančios ir sunkiai gyjančios žaizdos lengviau gyja dedant per marlę prie odos česnakų košelės. Dėl išskirtinio skonio ir aromato šis augalas yra labai mėgstamas kulinarijoje. Jis vartojamas marinatams, sūdant ir raugiant daržoves, česnakų dedama į mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
“Šiaulių naujienos”
Vido Venslaviškio nuotr.
