Žolininkė turi ekologinį ūkį
– Turim stengtis, kad mus maitintų ne svetimų šalių, o Lietuvos žmonės, nes tik tai, ką patys užsiauginame, galim kontroliuoti ir žinoti, ką iš tiesų valgome, – įsitikinusi J. Balvočiūtė, Pasvalio visuomenės sveikatos biuro kvietimu su mūsų krašto žmonėmis susitikusi Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos salėje.
Pati viešnia Žemaitijoje, Mažeikių rajone, Viekšnių seniūnijos Gyvuolių kaime, turi ekologinį vaistažolių ūkį. Pirmųjų liaudies medicinos žinių žolininkė gavo iš savo senelės ir augaluose slypinčiomis galiomis susižavėjo dar vaikystėje. Jadvyga Balvočiūtė – pagal profesiją vaistininkė, beveik du dešimtmečius dirbo Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijoje ir jau tada siekė, kad kuo daugiau Lietuvoje augančių vaistažolių atsidurtų mūsų vaistinėse.
– Kai kurie žmonės galvoja, kad efektyviai gydo tik iš toli atkeliavę egzotiški augalai. Bet mes juk nežinom nei kur, nei kokiomis sąlygomis jie augo, ne visada nurodoma net jų kilmės šalis. Todėl norėjau, kad grįžtume prie tų žolelių, kurios gydė mūsų senolius, kurios auga mūsų žemėje, – sakė viešnia.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jadvyga Balvočiūtė nedvejodama grįžo į savo tėviškę. Dirbo botanike Kamanų valstybiniame rezervate ir pamažu kūrėsi susigrąžintoje tėvelių žemėje. 2001 metais jos vaistažolių ūkis gavo ekologinio ūkio sertifikatą, o ūkio šeimininkė Viekšniuose įkūrė individualią įmonę-vaistinę „Jadvygos žolės“. Jadvyga Balvočiūtė turi provizoriaus farmakognosto aukščiausią kvalifikacinę kategoriją ir leidimą verstis farmacijos praktika – sudarinėti arbatų receptūras bei kurti patį produktą. Ji ruošia ir individualius vaistažolių mišinius – pagal gydytojo receptą arba pagal diagnozuotą ligą.
Žolininkės sodyba su paupio pieva yra Ventos regioninio parko teritorijoje. Keliolikos hektarų ekologiniame ūkyje auga per šimtą rūšių vaistažolių. Škyje veikia vaistinių augalų ekspozicija po atviru dangumi. Daug vaistažolių ūkio šeimininkė surenka ir natūraliose augimvietėse – pievose, miškuose, vandens telkiniuose.
– Gydomųjų arbatų receptūras stengiuosi sudaryti taip, kad vaistažolių rinkinius galėčiau ruošti iš augalų, kuriuos auginu arba renku pati, kad nereikėtų naudoti tų, kurių nežinau. Lietuvos parduotuvėse ar vaistinėse galima nusipirkti ramunėlių, užaugintų ir Graikijoje ar Alžyre. Bet, manau, kad mums labiau tinka savos – užaugintos tais pačiais metais, šviežios, kvepiančios. Pramoninė gamyba turi nemažai trūkumų. Dideliais kiekiais paruoštos vaistažolės laikomos sandėliuose. O juose, naikinant visokius vabalus ir graužikus, neapsieinama be chemikalų. Ekologiško produkto chemija neturėtų liesti nei vienoje jo ruošimo stadijoje – nei auginant, nei laikant. Beje, auginant vaistažoles, trąšos ar pesticidai visai nereikalingi, nes labai daug vaistinių augalų yra tarp pačių piktžolių, – tvirtino garsioji žolininkė.
Jadvyga Balvočiūtė iš vaistinių žolelių yra sukūrusi 53-jų pavadinimų gydomuosius mišinius ir keliolika rūšių kasdienio vartojimo arbatų. Jų galima įsigyti sveiko maisto parduotuvėse, individualiose vaistinėse. Žolininkė minėjo, į vaistinių tinklus savo arbatų netiekianti, nes jų užsakymai būtų dideli, o “Jadvygos žolių” arbatų serijos – po kelis šimtus pakelių.
Vieniems piktžolė – kitiems gyduolė
Savo pasakojimą apie vaistažolių galias pasvaliečių viešnia pradėjo nuo varnalėšos:
– šį augalą kai kas vadina sodybos šeimininko aplaidumo simboliu. Tačiau, tarkim, Vilniaus apylinkėse varnalėšų beveik nebeliko todėl, kad jas išrovė mūsų sostinėje gyvenantys kinai. Jie varnalėšas vartoja maistui. Mūsų senoliai jas irgi pritaikydavo ne tik gydymui. Varnalėša puikiai išvalo organizmą, skatina medžiagų apykaitą, neleidžia nutukti. Varnalėšos lapą tinka uždėti ant skaudančios vietos. Pamatysit – per naktį jis visai sudžius, o skausmas ir karštis atlėgs. Varnalėša padeda atsikratyti druskų, ypač jei tuo pat metu dar valgot ir salierus. Šio augalo žiedams priskiriamos net priešvėžinės savybės. Aš savo ūkyje varnalėšoms esu paskyrusi keletą arų. Iš rudens pasėju, o kitą rudenį iškasu šaknis. Dar ir dabar galit rinkti varnalėšų sėklas. Susimalkit – turėsit puikią vidurius laisvinančią priemonę.
Žolininkė šmaikštavo, kad ravėdama daržą ji neranda, ką būtų galima išmesti kaip nereikalingą piktžolę:
– Tarkim, dėmėtasis rūgtis – toks šakotas, pailgais lapais augalas. Ant žalių jo lapų yra dar žalesnės dėmės, o žiedas – tarsi varputė. Kartu su dėmėtuoju rūgtimi įdėję raudonėlio, kraujažolės, paprastojo kiečio, pievinio snapučio, linų sėklų, šiek tiek didžiosios ugniažolės, turėsim puikią priešhemorojinę arbatą. Tolimųjų reisų vairuotojams patarčiau jos pasiimti į ilgą kelionę – nereikės kankintis dėl hemorojaus. Beje, dėmėtasis rūgtis rusiškai taip ir vadinasi: hemorojinė žolė.
Geriant vaistažolių arbatas, reikėtų žinoti savo skrandžio rūgštingumą. Tarkim, ir ši, ir arbata kepenų darbui gerinti rūgštingumą didina. Todėl, prieš geriant jas, patartina išgerti arbatos nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo. Čia yra vaistažolių, išskiriančių gleives, kurios apvelia skrandžio gleivinę ir rūgštis jo nebedirgina. Nuo padidėjusio rūgštingumo padeda avižos, liepos žievė bei lapai. Tačiau šio negalavimo nesigydykit gerdami sodą. Tam kartui lyg ir pagerėja, nes soda rūgštį neutralizuoja. Bet tolesni procesai bėdą dar labiau paaštrina.
Visas arbatas reikėtų pradėti gerti nuo nedidelių kiekių. Pažiūrėkit, kaip reaguos jūsų organizmas – galbūt esat kuriam nors augalui jautrūs, alergiški.
Žolelėse slypi didelės galios
– Į sąnarių ligas gydančias arbatas dedam pelkinio sūdro šaknų, ypač efektyvaus gydant reumatinį artritą. Taip pat gluosnialapio debesylo, pelkinės vingiorykštės žolės, karklų žievės. Reikia imti jauno karklo (2–3 metų) žievę. Sodiečiai karklo žieve apvynioja lūžusias viščiukų, kačiukų ar šuniukų kojeles ir jos puikiai sugyja.
Mūsų senoliai prie savo trobos langų ir durų sodindavo juodauogį šeivamedį, nes jis atbaido įkyrius vabzdžius. Šeivamedis turi ne tik priešuždegiminių, bet ir priešvirusinių savybių. Pastarosiomis apdovanotas retas augalas, o visokiausių virusų mūsų aplinkoje – labai daug. Šeivamedis tinka gydant plaučių uždegimus, valo organizmą. Vokiečiai iš šeivamedžio uogų net uogienę verda. Jei norit jas džiovinti, rinkti reikia ne visai prinokusias, nes kitaip džius labai sunkiai.
Į arbatą nuo šlakų kaupimosi organizme dedamos jau minėtos varnalėšos, bet svarbiausias komponentas yra dirvinio asiūklio žolė. Jis nuostabiai išvalo organizmą, net radionuklidus. Todėl jo arbata labai tinka moksleiviams, studentams ir visiems, kas ilgai sėdi prie kompiuterio. Asiūklį reikia rinkti pavasarį, kol jis dar jaunas ir minkštas.
Jei kamuoja šlapimo pūslės uždegimas, praverčia asiūklio arba paprastosios rykštenės tupimosios (garų) vonelės.
Rykštenės ir jonažolės mišinys padeda nuo šlapimo nelaikymo. Tačiau jonažolę patartina vartoti tik rudenį ir žiemą, kai nėra ryškios saulės. Nors sakoma, kad jonažolė yra vaistas nuo šimto ligų, žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis, ji gali net pakenkti.
Kepenis labai gerai išvalo kukurūzų purkos. Trūkažolė irgi gerina kepenų darbą, yra tikras balzamas kasai. Kepenų ligas gydyti padeda paprastasis margainis. Surinkit jo sėklas, sumalkit ir gerkit po arbatinį šaukštelį kasdien. Tokius miltelius galima išmaišyti vandenyje. Kepenims gydyti skirtos arbatos paprastai būna labai karčios, o margainio – skani. Vienąkart šį augalą pasėję, turėsit ilgai, nes po to kasmet pasisės jis pats, tik pasistenkit neišravėti.
Gydydami kasą venkim vartoti menzimus. Jeigu jie nuolat dirbs už kasą, ši „užmigs“ visiškai.
Tulžies pūslės akmenis efektyviai šalina takažolė. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės arbatas, kurių sudėtyje yra takažolės, turėtų vartoti atsargiai ir neilgai, nes ši žolė iš organizmo pašalina ir kalcį, todėl didina osteoporozės pavojų. Takažolės arbatą patartina gerti per šiaudelį, kad nepakenktų dantims. Juk pavirinus takažolę galima net prikalkėjusius puodus iššveisti…
Arbatų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, gerinančių kraujotaką, stiprinančių kraujagysles, pagrindinis komponentas yra kaštonų žiedai. Jie turi saponinų, kitaip tariant – plaunančių medžiagų, tirpina trombus, todėl labai tinka po insultų, infarktų bei šių ligų profilaktikai. Kaštonų žiedai skystina kraują, todėl jų arbata gali pakeisti aspiriną. Kai žydi kaštonai, tuo pačiu metu žydi ir alyvos. Šviežiai skintus kaštonų ir alyvų žiedus galima ne tik džiovinti, bet ir užpilti degtine, po to kasdien gerti po 30 gramų. Alyvų žiedai turi priešuždegiminį poveikį, o lapus uždėjus ant smilkinių galima numalšinti galvos skausmą.
„Jadvygos žolės“ – ir kasdieniam stalui
– Pastaruoju metu ne vien tik gerai imta kalbėti apie medetką, nors tai per ilgus amžius patikrintas augalas. Jis puikiai gydo odos susirgimus, medetką dedam į arbatą, mažinančią kraujo spaudimą. Vaistinėms arbatoms labiau tinka pačios tamsiausios – oranžinės medetkos, geltonos – daug mažiau. Medetkos žiedus išdžiovinti bus lengviau, jei žiedyną perpjausim pusiau. Baigiant džiovinti, žiedus patartina pakaitinti, kad neatsirastų vabalėlių, kurie medetkas labai mėgsta.
Džiovintas vaistažoles reikia laikyti sausai, sandariuose induose. Laikyti sukabinus, tarkim, palėpėje, nėra pats geriausias būdas – atidrėkus orui sudrėksta ir vaistažolės, po to vėl džiūsta, vėl drėgsta. Džiovintos vaistažolės tinkamos išlieka dvejus metus, o kvapiosios – vienerius. Jeigu vartojam vaistažolių miltelius, tinkamiausi yra šviežiai malti, nes savo gerąsias savybes jie išlaiko ne ilgiau kaip tris mėnesius, – patarimų negailėjo žolininkė.
Jadvyga Balvočiūtė žolelių mišinius ruošia ir kasdieniam stalui. Arbata „Rasakila“ skirta moterims – padeda joms išvengti įvairių negalavimų. Arbata „Lazdynas“ ypač naudinga vyrams – ji veikia profilaktiškai nuo prostatos susirgimų. Malonaus skonio, švelnaus aromato arbatą „Pumpurėliams“ žolininkė kūrė vaikams. Arbata „Pajūrio dvelksmas“ – kvapnus mišinys iš žolelių, surinktų arti Baltijos jūros. Gėrimas „Kava be kavos“ – sveikuoliškas kavos pakaitalas iš skrudintų ir sumaltų paprastosios trūkažolės ir kiaulpienės šaknų. Ji gerina virškinimą, skatina kasos ir kepenų veiklą, yra naudinga diabetikams. Gėrimą galima pagardinti pienu ar grietinėle.
Zina Magelinskienė
“Darbas”
