Iš viso gydančių galime rasti apie 500 augalų savo šalyje, bet dažnai praeiname pro pačius vertinguosius, augančius daržuose, soduose. Tai – kiaulpienės, garšvos, dilgėlės. Labai vertingas ir dar nesužaliavus medžiams ant jų randamas amalas, siauralapis gaurometis ar baltažiedė notrelė.
Augalui reikia padėkoti
Pirmiausia susirinkusiuosius į paskaitą Žagarės dvaro parke žolininkas Marius Lasinskas pamokė taisyklių. Einant žoliauti, reikia būti tinkamai nusiteikus, geros nuotaikos, nes surinksi ne vaistus, o nuodus. Senolės, eidamos rinkti vaistažolių, su niekuo nesikalbėdavo, pasirinkdavo tinkamą laiką, pavyzdžiui, 12 valandą. Kiekvieną žolę nuskynus, būtina jai padėkoti, be to, neplėšti visko, paimti tik ketvirtadalį augalo.
„Mano paties sugalvota taisyklė: jeigu surenki kilogramą žolynų, tiek pat su savim išsinešk ir šiukšlių. Taip švarinsime aplinką ir bus dviguba nauda,“ – sakė „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, gerą impulsą žoliavimui suteikęs kanklių melodija ir liaudies daina.
Iš farmacijos išėjo į žolininkystę
"šiaulių kraštas"/Loretos Ripskytės nuotr.„Žolinčių akademijos“ viceprezidentas M. Lasinskas
Marius Lasinskas, pagal išsilavinimą vaistininkas, dirbęs ir farmacinėje įmonėje, o prieš aštuonerius metus susidomėjęs žolininkyste, sakė, kad Lietuvoje auga gausybė naudingų augalų, kurie savo vaistinėmis savybėmis nė kiek ne prastesni už rytietiškus „brolius“, tačiau žmonės dažnai linkę išaukštinti tai, kas svetima. Lietuviška žolininkystė taip pat turi gilias tradicijas, tik nėra taip susisteminta.
Iš viso galima vartoti apie 500 augalų. Ypač vertingi dažnai mindomi mūsų pačių kojomis, raunami lauk daržuose, vadinant juos piktžolėmis, nors derėtų vadinti geražolėmis.
Kiaulpienė – augalų augalas
Augalų augalu galima vadinti lietuviškąją kiaulpienę, kuri vartojama visa – nuo šaknų iki žiedų ir net sėklų, atmetant tik jų pūkus, gamtoje padedančius skristi ir taip pasisėti tolyn.
Vido Venslaviškio nuotr.
„Kiaulpienė laisvina žarnyną, stiprina imunitetą, gerina kasos, kepenų veiklą, stiprina kraują. Kur dėsi, ten pataikysi,“ – teigė žolininkas, aiškindamas, kad šaknis geriausia supjaustyti ir sudžiovinti, o tada krimsti kaip riešutus, geltonus žiedus galima dėti į salotas ar valgyti tiesiog vienus, nes ir taip skanūs. Salotoms tinka ir lapai. Sėklas reikia tiesiog gerai sukramtyti, jos primena saulėgrąžas. Stiebeliai turi kartų, ne visiems priimtiną skonį. Tačiau galima ir juos paruošti tinkamai.“
Džiovintos ir kavamale sumaltos šio augalo šaknys gali pakeisti įprastą kavą. Suteiks ir energijos, ir vakare galva bus šviesi.
Stiklinė dilgėlių arbatos nepakenks
Daržuose, soduose auganti garšva padeda nuo podagros, stiprina širdį, turi daug aminorūgščių, kaip ir mėsa. Bet ją rinkti reiktų iki žydėjimo.
Vido Venslaviškio nuotr.Garšva
Dilgėlė turi daug geležies, savo naudingomis medžiagomis atstoja riešutų saują.
„Nebereikės jokių polivitaminų,“ – sakė M. Lasinskas. Jis nuramino ir būgštaujančius, kad dilgėlės tirština kraują. Stiklinė dilgėlių arbatos tikrai nepakenks, jei nesi ligonis, saujomis geriantis kraują skystinančius vaistus. Be to, būtent vyresnio amžiaus žmonėms dilgėlės padeda įsisavinti kalcį, ko organizmas pats nebepajėgia.
Į dilgėles labai panaši, bet nedilginanti ir geltonai žydinti baltažiedė notrelė stiprina imunitetą, padeda esant „moteriškoms ligoms“.
šalpusnių žiedai ir lapai tinka nuo kosulio, peršalus, o daržinis asiūklis išvaro skysčius, smėlį, tik jo reikia nepadauginti.
Amalas – taip pat įvairiapusis pagalbininkas
Ant medžių augantis žalias augalas amalas – kaip ir kiaulpienė tinka beveik nuo visų ligų. Tik jo baltos uogos – nuodingos. Jis reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, padeda esant skydliaukės hiperfunkcijai, gelbsti išsekus nervinei sistemai, mažina kraujospūdį ir yra laikomas priešvėžiniu augalu.
Pixabay.com/ Stefan Schweihofer nuotr.
Dažnas augalas, pasak Mariaus Lasinsko, jau savo pavadinimu nusako, kam jis gali būti vartojamas. Štai, mėlynais ir violetiniais žiedais viliojanti tamsioji plautė padeda nuo plaučių susirgimų, o šliaužiančioji tramažolė puikiai tinka traumoms, tai yra, susižeidus, ištraukia šunvotes.
Jonažolė turi antidepresinį poveikį, o siauralapis gaurometis ne tik ramina nervų sistemą, malšina nerimą, bet ir padeda sumažinti skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginio refliukso simptomus, rėmenį, ypač jei skrandžio negalavimai sukelti streso. Pasakojama, kad šios arbatos duodavo Rusijos caro armijos kariams.
Kol žydi kaštonai, laikas skinti jų žiedus ir gerti arbatą nuo venų varikozės. O triskiautis lakišius, žmonių vadinamas kibišiumi, kuris į kojines kimba taip, kad net sunku ištraukti, – pirmas vaistas nuo alergijos.
Vartojimo dažnis
Vartoti vaistažoles siūloma tokiu ritmu: septynias dienas geriame arbatą, po to darome trijų dienų pertrauką. Jeigu plikome ne vieną žolelę, bet mišinį, gerti reiktų 21 dieną, po to savaitę – ne.
Tas pačias žoleles galima užplikyti tris kartus, tik kiekvieną kitą kartą reikia pilti dvigubai mažiau vandens. Be to, vaistažolės užpilamos ne verdančiu, bet maždaug 85–90 laipsnių temperatūros vandeniu.
Loreta RIPSKYTĖ
Pixabay.com/Cristina Titrat nuotr.
