Odė gryniesiems antibiotikams
Antibiotikai – vieni dažniausiai skiriamų vaistų visame pasaulyje. Jau kurį laiką jų šalininkai ir priešininkai yra pasidaliję į dvi stovyklas: vieni teisėtai teigia, jog šie vaistai sėkmingai vartojami sunkioms infekcinėms ligoms gydyti, nuo to laiko, kai atsirado penicilinas (pradėtas gaminti apie 1942 m. Amerikoje) ir kiti dar stipresni antibiotikai. Yra ir nusistačiusių prieš, kurie teigia, kad šiais vaistais reikia gydyti tik tuomet, kai liga tampa pavojinga gyvybei, o visais kitais atvejais jų vartoti jokiu būdu nereikia.
Ar visuomet būtina gydytis tik įprastiniais antibiotikais? Juk jie, kaip žinia, sukelia daug šalutinių reakcijų, naikina naudingus mikrobus, be to, skiriant juos per dažnai, ligų sukėlėjai jiems tampa atsparūs. Įrodyta, kad bakterinės infekcijos, kurių nebeįmanoma veiksmingai išgydyti antibiotikais, atsirado ir išplito kaip tik dėl to, kad antibiotikai buvo vartojami per dažnai, jų būdavo skiriama anksčiau nei reikėtų. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo pranešimai su ekspertų įžvalgomis apie didėjantį atsparumą antibiotikams. Tai jie traktuoja kaip didžiulę grėsmę.
Specialistų teigimu, taip atsitinka dėl per dažno antibiotikų vartojimo – kai tai daroma be reikalo, tiksliau – nesant būtinybei, o tik norint paspartinti gijimo procesą. Vaizdžiai tariant, tai galima būtų gretinti galingo lenktyninio automobilio pasirinkimui 10 km kelio ruožui įveikti vietoje ekologiškos transporto priemonės, pvz.: dviračio. Mūsų dviratis – natūraliosios antibiotinių savybių turinčios medžiagos, kurios, visų pirma, slopina arba sunaikina ligą sukeliančias bakterijas ir, be to, stiprina gynybinę organizmo sistemą (imunitetą).
Vis dažniau ir garsiau pasigirsta teiginiai, jog Lietuvoje pasigendama kūrybinės medicinos, gydytojai dirba farmacininkams (medikai išrašo tai, ką liepia vaistininkai, nors turėtų būti atvirkščiai), kad dažnai siūlomi brangiausi vaistai net patiems paprasčiausiems virusiniams ar peršalimo susirgimams gydyti. Pati šį rudenį iš bendrosios praktikos gydytojos gavau krūvą receptų su labai brangiais vaistais, kurių tarpe buvo ir antibiotikai, paprasčiausiam peršalimui gydyti. Pusės jų nepirkau, tiesiog nemačiau būtinybės.
Taigi, kaip rasti išeitį gydantis? Galbūt pats laikas atsigręžti į motinos gamtos mums dovanotus grynus vaistus?
Natūralieji antibiotikai (fitoncidai)
Po to, kai A. Flemingui bei jo kolegoms 1945 m. buvo paskirta Nobelio premija už su penicilinu susijusius tyrinėjimus, 1958 m. Nobelio premiją gavo dar vienas antibiotikus tyręs žmogus – tik pastarasis tyrė augalų gaminamus antibiotikus. Helsinkio universiteto profesoriui A. I. Virtanenui ši premija buvo paskirta už nepaprastai svarbius atradimus tiriant antibiotiškai veikiančias augalų gaminamas medžiagas. Jam labiausiai rūpėjo jo tyrinėjimų reikšmė žemės ūkiui, tuo tarpu Kelno profesorius H. Winteris maždaug tuo pačiu metu pasiekė panašių rezultatų tirdamas augalinių antibiotikų poveikį žmogui ir gyvūnams.
Šie tyrinėtojai įvairių rūšių javuose, bulvėse, morkose, beveik visose česnakinių šeimos augaluose bei visuose kryžmažiedžių šeimos augaluose (garstyčiose, krienuose, rėžiukuose) rado medžiagų, kurios veikė kaip stiprūs antibiotikai. Dėka jų šie augalai labai efektyviai saugosi nuo bakterijų ir grybelių.
Gryniesiems antibiotikams (fitoncidams) būdingas ir antibakterinis, ir sisteminis veikimas. Svarbiausia jų veikimo savybė yra ta, jog jie ne tik nuslopina sukėlėjo dauginimąsi ar jį sunaikina, bet tuo pačiu metu ir aktyvina gynybines organizmo jėgas, skatina žaizdų gijimą, taigi kartu ir naujų audinių formavimąsi, nukenksmina jungiamajame audinyje susikaupusius nuodus, pagerina šlakų išsiskyrimą ir gerina daugelio svarbių organų funkciją.
Veiksmingi gamtos lobyno antibiotikai
Pasak Lietuvos biologės žolininkės J. Balvočiūtės („Jadvygos žolės“), antibiotinių savybių turi daugelis augalų: „Kiekvienas augalas turi daugybę vis kitų junginių, teigiamai veikiančių mūsų sergantį organizmą. Šiuo atveju reikėtų aiškiai apibrėžti, ką vadiname antibiotiku, antibiotiškumu, priešvirusiniu, baktericidiniu veikimu, nurodant tipiškus atvejus. Peršalę vartojame islandinę kerpeną, nes grybai, dumbliai ir kerpės turi ryškių antibiotinių ir kitų gydančių savybių. Bet tai jau nebe augalijos pasaulis“, – teigė specialistė.
Alavijas (alijošius) (Aloe vera)
SXC.hu – Sergio Roberto Bichara nuotr.
ki šiol Aloe vera tiriantys mokslininkai surado daugiau kaip 160 skirtingų jame esančių medžiagų – jos visos kartu yra veiksmingas, visą organizmą gydantis vaistas. Vaistinius augalus tyrinėjantys mokslininkai visuomet stengiasi ištirti medžiagą, nuo kurios ir priklauso specifinis gydomasis vaistažolės veikimas. Tačiau kuo platesnis natūraliųjų medžiagų veikimo spektras, tuo aiškiau, kad gydomąjį efektą sukelia gamtos optimizuotas biologinių medžiagų derinys. Paprasčiau tariant: jei būtų išskirta tik viena vienintelė kokio nors augalo gydanti medžiaga ir ji būtų duodama ligoniui, lauktų nemaloni staigmena – ši medžiaga veiktų ne pakankamai stipriai. Sėkmingam veikimui reikalingos visos medžiagos. Alavijuje yra trylika skirtingų vitaminų ir tiek pat mineralinių medžiagų, penkiolika fermentų, kelios aminorūgštys.
Mokslininkai nuodugniai tyrė alaviją ir galiausiai rado gydomųjų savybių turinčią labai svarbią medžiagą – mukopolisacharidą acemananą. Alavijas gerina mūsų sveikatą ir gijimą bei veikia kaip antibiotikas, taip pat maitina odą bei gerina jos elastingumą.
Česnakas
SXC.hu – Zsuzsanna Kilian nuotr.
Tai – vienas seniausių, labiausiai paplitusių ir turbūt geriausiai ištirtas vaistinis augalas. Apie jo gydomąją galią sukurta daug mitų ir legendų. 1872 m. egiptiečių kapavietėje rastame viename papiruse česnakas, kaip priemonė vienai ar kitai ligai gydyti, minimas net 22 kartus!
Česnakuose gausu aktyviosios medžiagos alicino – būtent jis ir sukelia tą stiprų kvapą, sklindtį iš česnako prisivalgiusio žmogaus burnos. Beje, jis atsiranda tik spaudžiant, kramtant ar pjaustant , mat alinas ir aliinazė – sieros junginiai, kuriems susijungus gauname aliciną, česnako skiltelėse esti atskirai vienas nuo kito.
Alicinas – gana stiprus antibiotikas. Net atskietas santykiu 1:125 000, jis dar slopina įvarių bakterijų augimą. Šį faktą dar 1858 m. atskleidė prancūzų mikrobiologas ir chemikas L. Pasteuras. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais šviežiai spaustas česnakų sultis dar vartojo žaizdoms gydyti. Be abejo, alicinas antibiotiškai yra žymiai silpnesnis nei penicilinas, tačiau jis taip pat veikia ir penicilinui atsparius ligų sukėlėjus.
Sukėlėjų dauginimąsi slopina ir skordininas bei garlicinas – kiti česnako junginiai, kuriuose nėra sieros. Be to, česnake daug mineralinių medžiagų – kalio, magnio, kalcio, fosforo, jodo ir geležies, silicio rūgšties, mikroelementų – cinko, mangano ir seleno, vitamino C (tik šviežiuose česnakuose), A, B, B1, B2 bei vitamino PP. Taip pat jau tūkstančius metų česnakas vartojamas kaip afrodiziakas.
Dėka česnake esančios fitino rūgšties, kuri žmogaus organizme virsta inozitu, ypač skatinamas sveikų plaukų augimas ir odos regeneracija. Taip pat česnakas reguliuoja kraujospūdį, mažina gliukozės bei cholesterolio kiekį kraujyje. Beje, daugelis vaistinius augalus tiriančiųjų teigia, jog česnaką galima naudoti ir vėžio profilaktikai (eksperimentuojant su gyvūnais aiškiai nustatyta, kad česnakas slopina supiktybėjusių ląstelių augimą). Verta paminėti, jog yra tyrimų, patvirtinančių, kad tose šalyse ar kraštuose, kur žmonės nuolatos valgo daug česnakų, vėžiu sergama žymiai rečiau.
Bičių pikis (propolis)
Vido Venslaviškio nuotr.
„Jei žemėje neliks bičių, žemėje neliks ir gyvybės“, – bylojo Albertas Einšteinas.
Propolis laikomas pačiu stipriausiu gamtoje randamu antibiotiku, todėl apie jį – šiek tiek plačiau. Bičių pikis – bendras augalų ir gyvūnų pasaulio „gaminys“. Būtent bitėms priklauso šios medžiagos gamybos patentas ir jokie farmacininkai neįstengtų to pakartoti. Nuo medžių surinkta derva bičių pikiu virsta tik po to, kai į jį patinka bičių virškinimo trakto sekreto. Jame yra fermentų, kuriam veikiant iš augalinės dervos išskiriamos gydomosios medžiagos – bičių gentis moka apdoroti augalinę žaliavą ir iš jos pagaminti vaistą. Ir tai bitės daro jau milijonus metų.
Mokslininkai pastebėjo, kad bitės pikį naudoja žuvusių „įsibrovėlių“ liekanoms mumifikuoti, ir tuomet nutarė, jog bičių pikis turėtų veikti ir kaip antibiotikas: žuvę sukėlėjai dėl to nesuyra ir nesupūva, taigi bičių gentis apsaugoma nuo blogo kvapo ir žalingų bakterijų.
Nuo XX a. 5 – ojo dešimtmečio modernūs farmacijos institutai tiria bičių pikį, taigi nustatyta, kad jis smarkiai veikia bakterijas, virusus ir grybelius. Šiandien natūralųjį antibiotiką bičių pikį plačiai tiria labai garsūs institutai, pavyzdžiui, Miuncheno Makso Planko biochemijos institutas. Ypač aktyviai šią medžiagą tyrė danas K. L. Augaardas. Jam ištyrus bičių pikio poveikį 16 000 tiriamųjų asmenų, paaiškėjo, kad ši medžiaga kaip antibiotikas veikia daug įvairių mikroorganizmų, slopina daugelio patogeninių mikroorganizmų augimą ir tuo pat metu praktiškai neveikia natūralios žarnyno mikrofloros, dalyvauja virškinimo trakto veiklos reguliacijoje, atstato pažeistus audinius, mažina aterosklerozės riziką, stiprina gynybines imuninės sistemos reakcijas.
Savo ruožtu lietuviai irgi turi kuom pasigirti – bitininko doc. Dr. A. Amšiejaus kartu su Kauno medicinos universitetu atliktais propolio tyrimais, kurių metu buvo atlikta fenolinių rūgščių analizė skirtingose Lietuvos vietovėse, iki šiol remiasi visa Europa.
Bičių pikį sudaro daugiau kaip 130 skirtingų sudedamųjų dalių. Aktyviausios bičių pikio medžiagos – tai flavonai ir flavonoidai, organinės rūgštys ir eteriniai aliejai, apie 5 procentus bičių pikio sudaro ir žiedadulkės, kurių bičių gentis per metus surenka apie 50 kilogramų. Bičių pikis aktyvina užkrūčio liauką – centrinį žmogaus imuninės bei hormoninės sistemos organą. Taip pat ši natūrali medžiaga beveik du kartus suaktyvina ląstelių medžiagų apykaitą bei jų dauginimąsi – ir tai paaiškina žaizdų gijimą skatinantį ir uždegimą slopinantį vaisto veikimą (tinka paprastiesiems spuogams bei pūslelinei gydyti).
Bičių pikio preparatai vertingi tais atvejais, kai vyresniojo amžiaus pacientai serga keliomis ligomis ir vartoja keletą skirtingų preparatų. Tai apriboja tradicinių vaistinių preparatų vartojimą, atsiranda alternatyvių gydymo priemonių poreikis. Palyginti neseniai atsirado net nauja terapijos sritis, liaudies vartotojų ir per ilgą laiką patikrintų žinių apie gydomąsias bičių produktų savybes sankaupa, grindžiama naujausiais tyrimų metodais – apiterapija.
Propolio skyrimo indikacijos labai plačios – bendrai šis grynasis antibiotikas gali būti naudojamas visoms uždegiminėms ir net pūlinėms odos bei gleivinių ligoms gydyti, o vienokios ar kitokios formos gleivinė dengia visą virškinimo traktą bei visus kvėpavimo takus. Šis vaistas puikiai veikia ir šlapimo takus, lytinius organus, sąnarius, gerina kraujotaką ir mažina riebalų koncentraciją kraujyje, netgi gali slopinti alergines reakcijas.
Bitininkas doc. dr. A. Amšiejus patvirtina, kad tai vienas stipriausių antibiotikų: „Taip, jei tuberkuliozės bakterijos turi atsparius štamus penkioms formoms antibiotikų, tai vienintelis pikis yra preparatas, galintis išgydyti tuberkuliozę, sąveikoje su kitais medikamentais: 7 lašai bičių pikio ant 5 gramų juodos duonos gabaliuko, triskart per dieną, likus pusvalandžiui iki valgio – tai yra gydymas, trunkantis pusę metu (lygiai tiek pat, kiek ir vaistais), tačiau pagijimas yra šimtaprocentinis. Taip pat dvylikapirštė skrandžio opa (su distiliuotu vandeniu 10 lašų prieš valgant) ir dvylikapirštės žarnos opa“, – toliau pikiu sėkmingai gydomų ligų pavyzdžius pateikia specialistas.
Čiobrelis
SXC.hu – Zsuzsanna Kilian nuotr.
Vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris) – mūsų kraštuose plačiai paplitęs vaistinis augalas, nors tikroji jo tėvynė yra Viduržemio jūros regionas. Jį taip pat naudoja ir kaip prieskonį. Čiobreliuose yra daug eterinių aliejų ir tai yra puikus antibiotikas. Svarbiausieji čiobrelių aliejai: timolis, tujanolis, linaloolis, geraniolis. Pagrindinė šio aliejaus sudedamoji dalis timolis mikroorganizmus veikia net 25 kartus stipriau negu dezinfekcinė medžiaga fenolis! Be to, natūralieji monotemperfenoliai beveik nenuodingi (sintetinis fenolis yra stiprus kancerogenas – gali sukelti vėžį).
Eterinis čiobrelio aliejus pirmiausia gerai veikia bronchus ir plaučius, taigi jis vartojamas bronchitui, kokliušui ir bronchinei astmai gydyti. Čiobrelis yra ir daugelio skrandžio bei žarnyno ligoms gydyti vartojamų arbatų sudedamoji dalis. Šis natūralus vaistas taip pat skatina virškinimą ir mažina vidurių pūtimą. Augalas net truputį veikia kaip anestetikas bei malšina skausmą, todėl ir viena skausmui malšinti skirtų tepalų sudedamųjų dalių. Viduramžių vaistažolių žinynuose čiobrelis rekomenduojamas ir kaip priemonė mėnesinėms skatinti visų rūšių parazitams išvaryti, juo siūloma gydyti galvos ir gerklės skausmą, reumatą, ryklės uždegimą. Liaudies medicinoje šios ligos čiobreliu gydytos jau kelis šimtmečius, ir daugelio šių indikacijų teisingumą patvirtino šių laikų vaistažolių tyrimai.
Čiobrelio natūralieji fenoliai antiseptiškai veikia daug stipriau negu pramoniniu būdu pagamintas fenolis. Taigi, vaistinis čiobrelis – dar vienas pavyzdys, kad gamta kuria labai sudėtingas, bet kartu ir kažkokiam tikslui reikalingas medžiagas. J. Balvočiūtės teigimu, čiobrelio eterinio aliejaus didesnę dalį sudaro timolas. Šis fenolių grupės junginys turi labai stiprias baktericidines, antiseptines ir priešvirusines savybes. Tai nulemia stiprų priešuždegiminį veikimą, bet gali būti nepalanki sąlyga ilgesniam čiobrelio vartojimui.
„Čiobrelio eteriniame aliejuje dar yra nemažai kitų maloniai kvepiančių komponentų, o žolėje – kitų vertingų organinių ir mineralinių medžiagų, kas ir sudaro čiobrelio veklųjį kompleksą, gaunamą geriant kokybiškai paruoštos čiobrelio žolės arbatą. Čia kalbu apie keturbriaunį, vaistinį, paprastąjį čiobrelius. Citrininiane čiobrelyje timolo mažai. Todėl jo maloniai citrina kvepiančią arbatą gersime kaip gerą, gaivinančią kasdienę arbatą.“, – aiškina pašnekovė.
Žolininkė taip pat mini kitus vaistinius augalus: „Dauguma augalų, jei juos vartojame saikingai, mums stiprina imuninę sistemą, turi antibiotinių savybių, kartu gerina virškinimą, ramina ar, priešingai, dirgina, stimuliuoja įvairius organus: valerijonas, kiečiai, šventagaršvė, gervuogės, vingiorykštės, žemuogė, pušis, karklai, gysločiai, debesylai, šermukšniai ir kiti. Ne tik antžeminė dalis, bet ir šaknys bei kitos požeminės dalys“.
Svogūnas
SXC.hu – Karen Andrews nuotr.
Manoma, kad valgomojo svogūno tėvynė yra Vakarų Azija, iš ten į Europą jį mums atvežė romėnų kariai. Gydymui tinka visų rūšių svogūnai. Svarbiausi svogūnų fitoncidai (natūralieji antibiotikai) – junginiai, kuriuose yra daug sieros. Iš šių junginių susidaro alicinas ir cikloalicinas, taip pat labai svarbūs rodano rūgšties junginiai rodanidai.
Pjaustant svogūnus, išsiskiriančiame eteriniame aliejuje, taip pat yra sieros, tai – propantialoksidas. Šis eterinis aliejus taip pat yra stiprus fitoncidas. Svogūnas nėra vien tik stiprus natūralusis antibiotikas – jame taip pat gausu žmogaus organizmui naudingų vitaminų A1, B1, B2, C, E ir nikotino rūgšties, taip pat mineralinių medžiagų – kalcio, magnio, mangano, fosforo, geležies, taip pat baltymų ir širdį veikiančių medžiagų.
Svogūnas stimuliuoja skrandį ir žarnyną, kitas žmogaus kūno liaukas, veikiant jo medžiagoms, atslūgsta pabrinkimai, sumažėja širdžiai tenkantis krūvis, svogūnas gerina ir cukriniu diabetu sergančio žmogaus medžiagų apykaitą ir yra vartojamas kaip pagalbinė gydymo priemonė. Žinoma, šis augalas puikiai tinka ir peršalimo bei infekcijų profilaktikai, todėl jo nereikėtų pamiršti šaltuoju metų laiku.
Kaip išorinis vaistas, svogūnas tinka vabzdžių įgėlimams, karpoms, pūliniams, šunvotėms, nudegimams ir ausies skausmui gydyti. Dar vienas pagiriamasis žodis svogūnui ir česnakui – kai kurie tyrinėtojai mano, kad šie augalai padeda įveikti vėžį – statistiškai apskaičiavus paaiškėjo, kad daugelyje šalių, kur valgoma daug svogūnų ir česnakų (Serbija, Rumunija, Bulgarija ir Kinija) šia liga sergama daug rečiau nei kitur.
Kiti augalai, kuriuose taip pat yra natūraliųjų antibiotikų: levandos, bergamotės (citrinų rūšis), raudonėlis, gvazdikėliai, kadagys, cinamonas, citrina, krienas, garstyčios, medetka.
Nuomonės
Anot biologės žolininkės J. Balvočiūtės, vis dėlto, negali būti vienareikšmiško atsakymo: „Nesiimčiau kategoriškai teigti, kad gamtoje randami antibiotikai galėtų būti absoliuti alternatyva cheminiams vaistams. Sunku būtų rasti žmogų, net mažametį vaiką, kuris nebūtų gydytas pastaruoju būdu. Tačiau yra tikrų atvejų, kada žmogus, kurį gydyti oficialioji medicina atsisako, nes yra išsekusios oficialiai naudojamos gydymo priemonės ir gydantys vaistai, pasveiksta ar pasitaiso iki darbingos būsenos, vartodamas vaistažoles, laikydamasis tinkamos dietos ir gyvenimo būdo.
Ypač po labai nualinančių organizmo sistemas cheminių vaistų vartojimo. Tinkamai parinktos vaistažolės, veikdamos kompleksiškai atstatančiai, padeda organizmui susigrąžinti jo prigimtines gijimo galias. Gali būti įvairių atvejų tiek susirgimo specifiškumo, tiek jautrumo antibiotikams ir kitais atžvilgiais. Esame turtingi pasirinkimu. Būtų mūsų bėda, jei iš visos turtingos antibiotikų gausos išskirtume ir vertintume tik sintetinius arba tik natūralius antibiotikus. Medicinos mokslas turi galimybę lanksčiai panaudoti visą antibiotikų arsenalą ir mus efektyviai gydyti.“, – mintį pabaigė specialistė.
Paklaustas, ar yra alternatyva sintetiniams antibiotikams, inžinierinės ekologijos asociacijos prezidentas bei aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius dr. Rimantas Budrys vienareikšmiškai atsakė: „Absoliučiai, tai yra probiotikai. Probiotikai yra visi likę gyvi, natūralūs, gerieji organizmai. Remiantis pavadinimu: anti – „tai, kas naikina, žudo“. Išvertus iš graikų kalbos, antibiotikai – „nukreiptas prieš gyvybę“, o probiotikai – reikštų „ gyvybei“. Esmė labai paprasta, kaip du kart du. Tačiau yra sudėtinga lūžti visam dideliam mokslui. Patogenų pas žmogų gali būti 400 skirtingų štamų, probiotikų išvis nėra net 100. Tai ar verta ieškoti mokslui naujų medžiagų, kurios nuodytų šitą dalyką dar labiau?
Antibiotikai nuodija organizmą, juose nėra selektyvumo. Įdomumo dėlei – česnakas turi daugiau selektyvumo, nei sintetinis antibiotikas. Česnakas naikina tik patogenus, o probiotikų – ne. Visi sintetiniai antibiotikai naikina ir tą, ir tą. Probiotikai yra ne kas kita, o tai, ką mūsų protėviai turėjo savo organizmuose. Kiekvienas mes turime tik mamos probiotikus. Jei jūs gaunate antibiotikų – kur jie išlieka? Ogi apendikse. Apendiksas – tai tarsi maišelis, kuriame saugomi mamos probiotikai. Prarandate jį – esate jau ir imunitetą praradęs. Tačiau tai – jau kita tema,“ – teigia R. Budrys.
Pabaigai
Piktnaudžiavimas antibiotikais labai veikia ne vien mūsų sveikatą, tačiau ir visą mūsų planetos ekologinę pusiausvyrą. Patiems gydytis natūraliaisiais metodais sunkias ir ypatingai pavojingas ligas būtų rizikinga, tačiau biologinė medicina ir gydymas natūraliaisiais metodais leidžia pasirinkti vieną iš daugelio veiksmingų metodų, o tuomet, taikant viską apimantį gydymą, sustiprinamos gynybinės organizmo jėgos, ir 95 nuošimčius infekcijų galima išgydyti ir be antibiotikų.
Būkite sveiki!
Vaida Kaziukonytė
SXC.hu – hvaldez1 nuotr.
