„Prieskoniai suteikia patiekalui pikantiškumo, išskirtinumo, svarbiausia – pagerina nuotaiką ir gydo ligas“, – sako sveikos gyvensenos propaguotoja, tituluota šeimininkė Birutė Kazlauskienė.
Patikimiausi – pačių užsiauginti
Kadaise dėl prieskonių virusios kovos ir tūkstančiai mylių nuplaukta laivu buvo ne veltui – mokslininkai teigia, kad jie vertingi ne tik dėl skonio, bet ir gydomųjų savybių. Po išsamių tyrimų išrinktas naudingiausių sveikatai prieskonių penketas: ciberžolė, raudonėlis, cinamonas, čiobreliai, kmynai. „Dažniausiai valgiams pagardinti šiuos prieskoninius augalus perkame prekybos centruose, tačiau kur kas maloniau, svarbiausia – sveikiau, užsiauginti juos patiems. Mūsų klimato sąlygomis galima užsiauginti daugybę prieskonių. Jie visada bus švieži, be priedų ir puikiai pakeis atvežtinius. Tik reikėtų juos auginti toliau nuo kelių ir naminiams gyvūnams neprieinamoje vietoje, – pataria ponia Birutė. – Daržuose užauginti prieskoniniai augalai turi daug kalcio, fosforo, geležies, magnio, juose gausu organinių rūgščių bei aromatinių medžiagų.“
Prieskoniniai augalai gerai veši induose, juos galima auginti virtuvėje ant palangės ištisus metus. Jeigu iki šiol jūsų virtuvės nepuošė visžaliai augalai, dabar tinkamas metas pasirūpinti nuosavu „darželiu“. Vietą prieskoniams reikėtų parinkti ant saulėtos pietinės ar vakarinės palangės, tuomet augalai akį džiugins savo vešlumu. Svarbu ne tik šviesa, bet ir grynas oras, todėl reikėtų dažniau atverti langą, tačiau saugoti nuo skersvėjo ar žvarbaus oro gūsių.
Prieskoninių augalų nereikia dažnai laistyti – augalams kenkia ir sausra, ir stovintis vanduo, tad palieti kambario temperatūros vandeniu pakanka kartą per savaitę. Jei prieskoniai auga arti radiatoriaus ar patalpose pernelyg sausa, augalus apipurkškite švariu vėsiu vandeniu. Tręšti prieskonines žoleles žolių nuoviru ar praskiestu pienu reikia retai ir atsargiai.
Daugiausia maistui gardinti naudojami žolių žiedai, stiebai ir lapai. Ruošiant atsargas, augalai surišami ryšulėliais, džiovinami gerai vėdinamoje, mažai apšviestoje patalpoje. Išdžiuvę laikomi šviesai nepralaidžiuose pakeliuose arba indeliuose.
Auga tarsi „patys save pasėję“
Kmynai – vieni populiariausių pasaulio prieskonių. Vienas įžymiausių valdovų Europoje, Frankų valstybės karalius Karolis Didysis jau 812 metais savo kapituliarijose įsakė auginti kmynus visuose ligoninių, vienuolynų ir karališkųjų sodybų laukuose bei pakelėse. Ir dabar jie gausiai naudojami medicinoje. Šis augalas yra viena efektyviausių priemonių gydant pilvo pūtimą ir kitus žarnyno sudirginimus. Kmynų sėklose esantys eteriniai aliejai turi veikliųjų medžiagų, kurios slopina įtemptų raumenų spazmus. Jose gausu organinių rūgščių, flavonoidų, rauginių ir mineralinių medžiagų bei kalio druskų.
Minėtųjų medžiagų dėka kmynų vaisiai žadina apetitą, gerina virškinamojo trakto organų veiklą, stiprina žarnyno peristaltiką, slopina jame vykstančius rūgimo ir puvimo procesus, mažina pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi žarnyne. Veikliosios medžiagos atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų ir šlapimo takų spazmus. Kmynų sėklų kramtymas, kol jos visiškai ištirps burnoje, veikia kaip organizmo stimuliatorius, mažina skrandžio „blogumus“. Maitinančioms mamoms rekomenduojama gerti kmynų sėklų užpilą kaip pieno liaukų veiklą skatinančią priemonę.
Paprastai kmynų sėklos renkamos liepos mėnesį, kai dar būna ne visai subrendusios. Ponia Birutė sako, kad kmynus geriau rinkti drėgnu oru arba kai iškritusi rasa, o laikyti juos geriau ten, kur sausa.
Gydomųjų savybių turi ne tik kmynų sėklos, bet ir pati žolė. Jos nuoviras tinka esant kvėpavimo takų uždegimui, naudojamas kaip šlapimą varanti ar virškinimą gerinanti priemonė.
Lietuviškoje virtuvėje šis prieskonis karaliauja marinatuose, lydytame ir varškės sūriuose, duonoje, sausainiuose, giroje ir net arbatos puodelyje. Kmynai tinka prie mėsos, paukštienos, varškės, žuvies, sriuboms bei salotoms gaminti. Jauna kmyno žolė, tiksliau, jos lapai, tinka salotoms, o kramtomi jauni stiebai, iščiulpiant syvus, primena morkas.
Aromatingas, šiltas ir šiek tiek kartus
Paprastąjį raudonėlį kaip vaistą ir kaip maistą žinojo jau senovės romėnai ir graikai. Juo gardino maistą, naudojo kaip priemonę vonios aromatui pagerinti. Jis buvo skiriamas įvairiems mikrobams naikinti. Viduramžiais manyta, kad šis augalas valo kraują ir saugo nuo kerų, todėl raudonėliu buvo gydomi nuodingų vabzdžių ir gyvačių įgėlimai, isterija, mažinamas seksualinis veržlumas. Šviežius raudonėlio lapus žmonės seniau kramtydavo, kai skaudėdavo dantis. Dar ir dabar daugelyje šalių raudonėlis yra tradicinis vaistas nuo dantų skausmo.
Būtent be šio prieskonio italai neįsivaizduoja picos. Manoma, kad kvapniausias raudonėlis auga saulėtoje Italijoje ant kalkingų uolų. Geros kokybės raudonėlis toks stiprus, kad nuo jo nutirpsta liežuvis. Jo aromato intensyvumas kinta keičiantis klimatui. Gamtoje jis aptinkamas ne tik Italijoje, bet ir Meksikoje. Auginamas Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Amerikoje, populiarus ir Lietuvoje, juolab kad jį galima padauginti senesnio kero dalimis. Paprastasis raudonėlis mėgsta saulėtą vietą ir truputį kalkingą dirvą. Jo beveik nepuola ligos ir kenkėjai, pakanka nedaug vandens. „Raudonėliu papuošite gėlyną ar balkoną, pasodinę į platų indą, nes jis plačiai keroja“, – pataria sveikuolė.
Raudonėlio žolėje yra eterinio aliejaus, kurio 44 proc. sudaro fenoliai, timolis ir karvakrolis. Be eterinio aliejaus, jame yra rauginių, karčiųjų medžiagų, vitamino C. Raudonėlis gerina apetitą, virškinimą, palengvina kosulį, skatina prakaito išsiskyrimą. Jis vartojamas sergant reumatu, malšina galvos skausmą, spazmus, pykinimą, varo šlapimą, stiprina ir pagreitina menstruacijas. Turi antiseptinių, raminamųjų savybių, slopina uždegimus, skausmą, naikina grybelį. Raudonėlio nuoviras gerina žarnyno peristaltiką, todėl ypač veiksmingas viduriams užkietėjus. Tinka gerklei skalauti sergant angina. Naudojamas sausiems ir drėgniems kompresams gydant sąnarių ligas.
Jaunų raudonėlio lapelių dedama į salotas, pomidorų padažą, daržovių sriubas. Juo aromatizuojama kepta ar troškinta kiauliena, jautiena, faršas, laukinių paukščių mėsa. Kitose šalyse šio prieskonio dedama į grybų, kiaušinių, krabų patiekalus, marinuojamus ar sūdomus agurkus, grybus. Eterinis aliejus naudojamas gaminant likerį, alų, vaisvandeniuose, parfumerijos, kosmetikos pramonėje.
Augalas renkamas liepą-rugpjūtį, kai gausiai žydi. Skinama raudonėlių žolė – žydinčių augalų viršūnės. Lapeliai tinka maistui visą laiką, bet jų kvapas geriausias augalui žydint. Nuskintus raudonėlius reikia džiovinti lauke, pavėsyje.
Naikina vėžines ląsteles
Ciberžolės tėvynė – Pietryčių Indija, kur šis prieskoninis augalas yra viena iš sudedamųjų klasikinio indiško prieskonių mišinio „curry“ dalių ir dažnai sudaro apie 25-50 proc. jo masės. Maistui vartojamos ciberžolės šaknys, kurios nuvalomos, nuplikomos verdančiu vandeniu, išdžiovinamos saulėje ir sumalamos. Gaunamas klasikinis geltonos spalvos prieskonis, be kurio neįsivaizduojama daugelio Rytų šalių virtuvė. Ciberžolė laikoma sandariame inde, kitaip greitai praranda aromatą.
Vakaruose ciberžolę naudoja paruoštų garstyčių padažui, sviestui, margarinui, sūriui, saldiems gėrimams, saldumynams dažyti. Uzbekijoje šiuo prieskoniu gardinama virta aviena, avienos sriuba, ryžių košė, plovas, Tadžikijoje dažomi saldūs gėrimai. Ciberžolė puikiai tinka troškiniams ir lęšių patiekalams. Dėl savo ryškiai geltonos spalvos ji dažnai dedama į makaronų, daržovių patiekalus ir padažus. Puikiai tinka salotoms pagardinti, ja paskaninama mėsa, trintos sriubos. Šis prieskonis sustiprina ir pagerina vištienos sultinio skonį. Ciberžole patiekalai skaninami tik pradėjus ruošti, subėrus prieskonį kartu su produktais. Ji lėtina produktų gedimo procesus, todėl veikia kaip natūralus konservantas. Graži patiekalų spalva gerina apetitą, skatina virškinimą, skrandžio sulčių išsiskyrimą.
Lietuvoje ciberžolę galima auginti vazonuose kaip kambarinį ar žiemos sodų augalą. Vasarą galima išnešti į lauką.
Ciberžolė – ne tik prieskonis, bet ir gydomasis augalas. Joje yra kalcio, geležies, fosforo ir jodo, vitaminų C, B1, B2, B3. Britų mokslininkai teigia, kad šio augalo šaknies ekstraktas gali naikinti vėžio ląsteles. Įrodyta, kad ciberžolė yra nepamainoma kovojant su cistine fibroze, t. y. daugelio organų sistemų pažeidimu, artritu ir net Alzheimerio liga. Ciberžolė stimuliuoja imuninę sistemą ir yra puikus augalinis antibiotikas, padedantis apsiginti nuo gastrito ir skrandžio opos. Ji skatina tulžies išsiskyrimą, mažina jos klampumą ir saugo nuo akmenų susidarymo, valo iš organizmo toksinus.
Ne tik bandelėms gardinti
„Cinamonas“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „nepriekaištingas prieskonis“. Tai džiovinta amžinai žaliuojančių laurinių šeimos medžių maloniai kvepianti žievelė. Šis prieskonis kilęs iš Azijos, maistui vartojamas jau penkis tūkstantmečius. Kadaise cinamoną svėrė juvelyrinėmis svarstyklėmis kaip auksą.
Maloniai kvapnaus, šiek tiek aitroko skonio cinamonas Rytų šalyse naudojamas labai įvairiai. Juo gardinami grybų, mėsos, žuvų patiekalai, vartojamas marinuojant daržoves. Cinamonu paskaninami įvairūs gėrimai: vynas, arbata, kava, punšas, kokteiliai. Vakarų šalyse šio prieskonio vartojimo sritis kur kas siauresnė – jis daugiausia vartojamas saldiems patiekalams – įvairiems kepiniams, varškei, pudingui – pagardinti. Nors daugelyje šalių pirmenybė teikiama cinamono milteliams, Indijoje cinamonas vartojamas nemaltas: žievės gabalėliai kepinami karštame aliejuje, kol išsivynioja, tuomet sumaišomi su kitais maisto produktais.
Pirmosios žinios apie cinamono gydomąją galią aptiktos kinų imperatorių (III a. pr. Kr.) knygose apie augalus. Jis buvo siūlomas vartoti gimdymo skausmams mažinti, gimdos kraujavimui stabdyti, širdžiai bei lytinei potencijai stiprinti. Kartu su kitais kvapiaisiais augalais buvo naudojamas balzamuojant mirusiuosius. Kinų ir japonų medicinoje cinamono nuoviras naudotas kraujo krešėjimui stabdyti, nes turi tonizuojančių, apetitą žadinančių, virškinimą gerinančių ir šlapimo išsiskyrimą skatinančių savybių. Vėliau buvo pastebėta, kad prieskonis mažina dujų kaupimąsi, skrandžio ir žarnyno skausmus, stabdo vidinį kraujavimą, naikina bakterijas ir mikrobus. Padeda ir nuo viduriavimo, ypač kai yra padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.
Cinamonas Lietuvoje auginamas tik kambariuose, žiemos soduose ar oranžerijose. Augalas labai panašus į lauramedį, todėl ir auginamas panašiai. Mėgsta šviesias erdvias patalpas. Vasarą galima išnešti į sodą, balkoną ir pastatyti apsaugotoje nuo vėjų vietoje. Laistomas gausiai, vasarą tręšiamas du kartus per mėnesį mineralinėmis trąšomis. Prieš šalnas būtina įnešti į patalpą, o per žiemą laikyti vėsioje patalpoje. Genint galima užauginti labai gražios formos medelį.
Cinamonas ne tik gerina nuotaiką, bet ir gelbsti nuo pykinimo, vidurių pūtimo, žarnyno infekcijų, peršalimo, gerklės uždegimo. Jis mažina kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje.
Migrenos skausmams malšinti paimkite šaukštelį cukraus ir truputį cinamono, išmaišykite šiltame vandenyje ir išgerkite. Jei peršalote ir kankina kosulys, pasigaminkite skanų sveiką gėrimą: 0,5 ar 1 šaukštelį cinamono užpilkite stikline karšto vandens ir po kelių minučių įdėkite šaukštelį medaus. Viską gerai išmaišykite.
Magiška čiobrelių galia
Pasaulyje yra apie 350 čiobrelių rūšių. Maloniai kvepiantys visžaliai augalai ypač paplitę Skandinavijoje, Vakarų ir Vidurio Europoje, Vakarų ir Rytų Sibire.
Savaime augantys čiobreliai aptinkami šviesiose, sausose, akmenuotose vietose, mėgsta kalkingą žemę. Panašias sąlygas, anot ponios Birutės, reikėtų sudaryti jiems ir darže. Vieta, kur auginami čiobreliai, turi būti nedaug laistoma, truputį pakalkinta ir labai saulėta. Čiobrelių žolė prieskoniams renkama vėlai rytą, kai rasa jau nukritusi ir saulė dar ne per karšta. Surinkti surišami į šluoteles ir džiovinami natūraliai šiltoje, tamsioje ir vėdinamoje patalpoje. Renkami žydintys minkšti ūgliai. Tinkamai sudžiovinti ir laikomi čiobreliai savo savybių nepraranda apie porą metų. Jie yra kvapnūs ir turi aštrų skonį.
Senovės graikų vertintas čiobrelių medus, romėnai juos naudojo kulinarijoje, gamindami likerį, paskanindami sūrius. Šveicarijoje ir Prancūzijoje jais skaninami sūriai, Islandijoje – raugintas pienas, Airijoje – pasukos. Šviežiai nuskinti čiobrelių žiedai dedami į salotas.
Dažnas lietuvis mėgsta kvapnią čiobrelių arbatą, kuria ginasi nuo kvėpavimo takų kataro, ypač kosulio, bronchinės astmos, galvos bei pilvo skausmų. Minkšti stiebai ir lapai naudojami gerklei skalauti. Čiobrelis puikiai atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo išsiskyrimą, tinka skrandžio ligoms gydyti, ypač sumažėjus skrandžio sulčių sekrecijai. Čiobrelio žolė mažina radikulito, neuralgijos ir sąnarių skausmus, todėl tinka aromatinėms vonioms ir kompresams. Kompresui čiobrelio žaliava užplikoma vandeniu, suvyniojama į drobinę medžiagą ir dedama ant skaudamos vietos.
„Nepatingėkime pasinaudoti vasaros nemokamai dalijamomis dovanomis, kurios padeda puoselėti mūsų sveikatą“, – ragina šeimininkė.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
"šiauliai plius"
http://savaitrastis.siauliaiplius.lt
SXC.hu – Zsuzsanna Kilian nuotr.
