Skrandžio rūgštingumo problemos šiandien — itin dažnos, o vadinamąjį „rėmens ėdimo“ jausmą, ko gero, bent kartą gyvenime yra tekę pajusti kiekvienam mūsų. Susidūrusieji su skrandžio rūgštingumo disbalansu netrunka pastebėti, kad šiuo metu populiariausi rinkoje vaistai skrandžio rūgštingumui nukreipti labiau į simptominį gydymą, arba į greitą ir trumpalaikį blogų pojūčių eliminavimą, arba į negrįžtamą skrandžio rūgšties gamybos slopinimą, o neretai ir pasižymi šalutiniais poveikiais. Vis dėlto žmonės dažnai nebenori iš karto griebtis cheminių preparatų, todėl dažnai ieško natūralių, inovatyvių būdų, kurie padėtų saugiai ir užtikrintai kovoti su skrandžio rūgštingumo problemomis.
Biomedicinos mokslų daktarė, docentė ir šeimos gydytoja Lolita Rapolienė pastebi, kad kovojant su gastroezofaginio refliukso liga (GERL) bei skrandžio rūgščių disbalansu, natūralių, augalinės kilmės medžiagų jau išbandyta tikrai nemažai: „Žmonės namuose yra išbandę tikrojo alijošiaus sultis, atskiestą obuolių sidro actą, pipirmėtę, bananus, sodą, sumaišytą su vandeniu, becukrės gumos kramtymą po valgio, tačiau daliai jų kai kurie metodai gali rėmenį ir pabloginti, be to, dažniausiai nėra jokių mokslinių įrodymų, patvirtinančių naudingą efektą. GERL gydymui siūlomos vaistinės svilarožės, raudonosios guobos, ramunėlių, vaistinės šventagaršvės, kmynų, didžiosios ugniažolės, melisos, tikrojo margainio, imbiero, saldymedžio tinktūros ir arbatos. Virškinimo sistemos patologijai mažinti naudinga ciberžolė, alavijas, spirulina, ajero šaknis, medetka, kinrožė, raugerškis, vaistinė taukė, kininis citrinvytis, kanadinė auksašaknė. Deja, daugumoje atvejų nėra aiškių mokslinių rekomendacijų dėl vartojimo ir dozės“, — pasakoja gydytoja.
Nuotr. Biomedicinos mokslų daktarė, docentė ir šeimos gydytoja Lolita Rapolienė
Tačiau viena natūrali augalinė medžiaga minėtos problemos sprendime išsiskiria iš kitų. Tai — saldymedis, kurio šaknys visame pasaulyje žinomos jau daugiau nei 4000 metų. Jis vartojamas maiste ir kaip vaistas tiek Rytų, tiek ir Vakarų medicinoje. Fitocheminė analizė atskleidė, kad saldymedžio šaknyse yra daugiau kaip 300 junginių, dalis kurių pasižymi stipriu priešuždegiminiu, antibakteriniu, antivirusiniu, priešopiniu, antioksidantiniu poveikiu.
Pašnekovė pastebi, kad moksliniai tyrimai yra parodę teigiamą saldymedžio šaknies poveikį esant dispepsijai, H. pylori infekcijai, gydant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opas, esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, GERL, gleivinių uždegimams, skatinant apsauginių gleivių išsiskyrimą, gerinant žarnyno mikroflorą.
Užsienio praktikoje skrandžio rūgštingumo disbalanso, GERL problemų sprendimui, opų gydymui plačiai naudojamas toks saldymedis, iš kurio pašalinta glicirhizininė rūgštis, t.y. deglicirinizuotas saldymedis (DGL).
Pixabay/psaguer nuotr. Saldymedžio šaknis
L. Rapolienė pasakoja, kuo šis, Lietuvoje naujos formos saldymedis, ypatingas: „DGL išlaiko teigiamą saldymedžio efektą mažinant rūgštingumą ir dispepsiją tuo pagerindamas gyvenimo kokybę. Pacientams, kuriems buvo skirta DGL, sumažėjo epigastrio skausmai, spazmai, pykinimas, vėmimas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, buvo stebima epitelio regeneracija, dingo opos krateris, buvo naikinama atspari H. pylori bakterija, sumažėjo opos atsinaujinimo dažnis.“
Deglicirinizuotas saldymedis išsiskiria ir tuo, kad jį naudojant gaunamas panašus ar kartais geresnis efektas, lyginant su įprastais vaistais ir priemonėmis, skirtais GERL bei rėmens gydymui.
Gydytoja pastebi, kad taip yra dėl kelių svarbių priežasčių: „DGL veikimo mechanizmas kitoks nei kitų šiuo metu esančių rinkoje vaistų rūgštingumui (antacidų ir PPI), nes DGL stimuliuoja normalius opos formavimosi apsauginius mechanizmus bei pažeistų gleivinių membranų gijimą, didindamas pažeistos gleivinės kraujotaką, taip pat ląstelių, gaminančių gleives, kurios apsaugo skrandžio gleivinės membranas, kiekį. DGL taip pat prailgina žarninių ląstelių gyvavimo trukmę.“
Norintiems dar efektyvesnio rezultato, kuris būtų ne trumpalaikis, orientuotas į vieną ligos mechanizmą ar simptomą bei nepasižymėtų nepageidaujamais poveikiais, L. Rapolienė siūlo deglicirinizuotą saldymedį (DGL) vartoti derinyje su kitais komponentais.
Viena jų — nuo seno puikiai pažįstamas imbieras.
Pixabay.com/Couleur nuotr. Imbieras
„Siekiant tiek greito, tiek ilgalaikio poveikio, kartu su DGL galėtų būti vartojamas imbieras. Jis gali surišti druskos rūgšties perteklių skrandyje ir greitinti opų gijimą, taip pat gerina virškinimą ir motoriką, mažina pykinimą, vėmimą, pilvo pūtimą ir skausmą, mažina uždegimą, slopina H. pylori bakterijų veiklą“,— sako gydytoja.
Be imbiero, dar viena natūrali augalinė medžiaga, puikiai papildanti deglicinirizuoto saldymedžio poveikį ir padedanti kovoti su skrandžio rūgštingumo disbalansu yra ožragė.
Tai — vienas seniausių vaistinių augalų, naudojamų Ajurvedos medicinoje, pasižymintis natūralia mineralų (Ca, P, Fe, Zn ir Mn) ir vitaminų, tokių kaip A, B1, C bei nikotino rūgštimi, gausa. „Nustatyta, kad ožragėje esančios medžiagos lengvina rėmens simptomus mažindamos rūgšties gamybą ir išskyrimą, palaiko normalų skrandžio rūgštingumą, saugo gleivinę, gerina virškinimą, saugo kepenis. Ožragės polisacharidai padengia skrandžio gleivinę į mucinus panašaus gelio sluoksniu, suformuojantį apsauginę plėvelę tarp gleivinės ir skrandį žalojančių medžiagų, rūgšties ir pepsino“, — pasakoja gydytoja.
Pixabay.com/ Ajale nuotr. Ožragė
Kenčiantiems nuo skrandžio rūgštingumo disbalanso, esant sumažintam rūgštingumui bei ilgai vartojantiems vaistus, L. Rapolienė taip pat pataria įsitikinti, kad netrūksta magnio, kas padidina raumenų spazmų, aritmijos riziką.
Būklės, susijusios su Mg trūkumu yra ir nemiga, nerimas, depresija, skausmas, migrena, vidurių užkietėjimas, hipertenzija, Reino sindromas bei kitos. Pakankamas magnio kiekis šiuo atveju svarbus ir todėl, kad stemplės sfinkterį, per kurį „prasmunka“ skrandžio rūgštis, suerzindama stemplės, o kartais net ryklės, gleivinę, valdo mūsų autonominė nervų sistema, kuriai svarbus magnis. Gydytoja priduria, kad magnio oksidas „gali surišti rūgšties perteklių, mažina raumenų spazmus, gerina skrandžio ir žarnyno motoriką, saugo nuo vidurių užkietėjimo, reikalingas žarnyno bifidobakterijoms.“
Lyginant su kitomis magnio druskomis, magnio oksidas yra natūralus junginys, saugesnis ilgalaikiam profilaktiniam naudojimui nei dirbtinai sukurti organiniai magnio junginiai, be to, ir gerai toleruojamas: nedirgina skrandžio ir žarnyno, o patekęs į skrandį susijungia su skrandžio druskos rūgštimi, taip sumažindamas per didelį rūgštingumą ir rėmenį.
Esant skrandžio rūgščių disbalansui, taip pat reikėtų nepamiršti gerųjų bakterijų ir virškinimo fermentų. Gerosios bakterijos reikalingos žarnyno mikrofloros subalansavimui, o L. Rapolienė vardija ir daugiau svarbių aspektų: „Probiotikai gerai išgyvena rūgštinėje terpėje ir prikimba prie skrandžio gleivinės, padeda naikinant H. pylori bakterijas, skatina pažeistų skrandžio ląstelių regeneraciją ir opos gijimą, naudingi esant pilvo kolikai, viduriavimui, gerina imuninį atsaką.“
Tuo tarpu virškinimo fermentai padeda palaikyti gerą žarnyno sveikatą ir užtikrina tinkamą maistinių medžiagų absorbaciją. Pakankamas kiekis virškinimo fermentų — itin svarbus, nes žmogaus organizmas per gyvenimą gali pagaminti ribotą jų kiekį, mūsų blogi įpročiai ar ligos juos išsekina, o laikui bėgant mūsų skrandžio rūgštingumas mažėja, kas trikdo skrandžio funkciją.
Taigi, esant skrandžio rūgštingumo disbalansui, ypatingai rūgščių trūkumui ir netinkamam skrandžio pH, labai apsunksta maisto virškinimo procesai, jų įsisavinimas, jaučiamas nuovargis, pilvo skausmai ar pilvo pūtimas dėl nesuvirškintų maisto produktų. Tuo tarpu augaliniai virškinimo fermentai, ypač tokie, pasižymi plačiu skirtingų fermentų spektru ir išlieka stabilūs net ir rūgštiniame pH, be to, padeda virškinti maistą jau skrandyje, užtikrinant tinkamą baltymų, riebalų, angliavandenių ir skaidulų įsisavinimą.
Pixabay.com nuotr.
