XIX a. Europoje iš dilgėlių buvo gaminami įvairaus tankumo sieteliai, tikdavę ir miltams sijoti, ir medui perkošti, o šio augalo gydomąsias savybes jau žinojo senovės gydytojai.
Pavasaris – pats laikas jas naudoti
Kaži, ar rastume žmogų, kuris nepažintų dilgėlės? ši gamtos dovanojama žolė paplitusi visoje Lietuvoje, dažniausiai auga šiukšlynuose, patvoriuose, miškuose, upių pakrantėse, apleistuose soduose, pamiškėse ir krūmuose. „Pavasarį šie augalai ypač stiprūs, nes iš šaknų gauna visas veikiąsias medžiagas“, – sako valgomų augalų žinovė Kristina šilinskienė.
Dilgėlių lapai ir stiebas apaugę smailiais dilginamaisiais ir paprastais plaukeliais. Dilginamajam plaukeliui palietus odą ir nulūžus, iš jo išsiskiria lašelis skruzdžių rūgšties, kuri ir nudegina odą. Skruzdžių rūgštis – tai lakus skystis, kuris greitai išgaruoja džiovinant. Jo nelieka ir verdant.
Astrologai rekomenduoja dilgėles rinkti per pirmąjį mėnulio ketvirtį auštant ir būtinai antradienį – tada jos pasižymi ypatinga gydomąja galia. Tos vietos, kur auga dilgėlės, yra energetiškai labai stiprios. Veiksminga tai ar ne – spręskite patys.
Tinkamiausia dilgėlė – skinta pavasarį, kai jos stiebeliai 10–15 cm aukščio. Nupjautos dilgėlės keletą valandų pavytinamos, nuskinami jų lapai. Vėliau, dilgėlėms senstelėjus, t. y. liepą-rugsėjį, maistui skinami tik jaunų, atžėlusių dilgėlių lapai. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Išdžiuvę lapai turi būti tamsiai žali, savito kvapo, kartoki.
Dilgėlių sėklos (jas karpome) renkamos liepos pabaigoje. Tai puikus geležies šaltinis. Dešimt dienų kasdien valgant po mažiau nei pusę arbatinio šaukštelio dilgėlių sėklų su medumi, sustiprėja kraujas. Valgyti geriausia rytais, išgėrus tik vandens.
Tik reikia nepamiršti, kad dilgėlės labai tirština kraują, todėl vyresni žmonės jas vartoti turėtų atsargiau. Dilgėlių šaknys tinka vyrų potencijai gerinti.
Nieko nekainuoja, nors nauda visokeriopa
„Dilgėlių apstu visur, jos be vargo randamos, todėl menkai ir vertinamos“, – sako valgomų laukinių augalų žinovė K. Šilinskienė, primindama, kad mūsų protėvių požiūris į dilgėlę buvo visiškai kitoks. Dilgėles nuo seno ypač mėgo žvejai, kurie puikiai žinojo, kad jų sugauta žuvis nesuges net pačią karščiausią dieną, jeigu bus suvyniota į dilgėles. Kad mėsa nepašvinktų, tų laikų šeimininkės, mėsą iš visų pusių apdėliodavo dilgėlėmis. Laikas nuo laiko jas keičiant, mėsa ilgai išsilaikydavo nepakitusios kokybės. Lygiai taip pat dilgėlės apsaugo bet kokį kitą greitai gendantį maistą.
Dilgėlė žmogui ypač naudinga po žiemos, kada organizmui trūksta vitaminų. Tai vienas naudingiausių laukinių augalų. Dilgėlės lapuose yra 3,6 proc. riebalų, 22–30 proc. skaidulų, taip pat cukraus, skruzdžių, sviesto, acto rūgščių, taninų, 15–19 proc. mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro), 0,6 proc. askorbo rūgšties, vitaminų B2, B3, K, E, karotino, 2–5 proc. chlorofilo.
Dilgėlėse daug kalcio yra karbonato pavidalu, taigi jis nepavojingas inkstams, net ir vartojant didelėmis dozėmis. Dilginamuosiuose dilgėlės plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, skruzdžių rūgšties, riebiųjų rūgščių, sėklose – apie 32 proc. riebalų.
„Dilgėlės – puikus polivitaminų sandėlis, savo vertingosiomis savybėmis lenkiančios net špinatus bei morkas, – pasakoja augalų žinovė. – Žaliose dilgėlėse esama angliavandenių ir baltymų, pastarųjų tiek, kiek ir žirniuose, pupelėse, pupose. Kaloringumu jos prilygsta bulvėms. Karo ir pokario metais dilgėlės kartu su rūgštynėmis ir balandomis daugeliui žmonių būdavo vos ne pagrindiniu maistu“.
Seniau visame pasaulyje iš dilgėlių būdavo išgaunami plaušai, iš kurių būdavo gaminami siūlai, virvės, žvejų tinklai. Mūsų senoliai buvo įsitikinę, kad kilimėliai, išausti iš šio augalo, yra ne tik stiprūs, bet ir gali apsaugoti būstus nuo nekviestų svečių. Šiam reikalui plačiai naudotos dilgėlinės šluotos – jomis iš namų varytas užkeikimas. Iš dilgėlių būdavo gaminami įvairiausi amuletai. Itin nepaklusniam vaikui būdavo įkrečiama dilgėlinės košės – ir ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad iš jo būtų išvaroma piktoji dvasia, kuri, žmonių nuomone, ir skatindavusi vaiką krėsti šunybes.
Škyje besisukančios šeimininkės puikiai žinojo, kad dilgėlės didina karvių ir ožkų primilžius, vištų ir žąsų dėslumą. Naminius paukščius lesinant mišiniu iš sausų šios žolės viršūnėlių ir avižų, kiaušinių būna ištisus metus.
Maisto pramonėje iš dilgėlių gaminami ekologiški žali maistiniai dažai, kuriais nuolatos namiškių sveikata besirūpinanti šeimininkė eglutes ant naujametinių tortų nudažydavo būtent šiais dažais. Gražu, o svarbiausia – nekenksminga sveikatai.
Vido Venslaviškio nuotr.
Ir vaistas, ir maistas
Apie dilgėlių gydomąsias savybes rašytinių žinių išlikę iš Senovės Romos gydytojo ir gamtininko Dioskorido. Įžymusis medikas ir filosofas Hipokratas dar prieš pustrečio tūkstančio metų pripažino dilgėlę esant universalia vaistažole, padedančia nuo daugelio negalavimų.
šios naudingos informacijos bagažą papildė neginčijamas Viduramžių medicinos autoritetas Avicena. Manoma, kad jis pirmasis kraujavimą iš nosies pradėjo stabdyti šviežių dilgėlių lapų košele, mat šios aštrios žolės turi kraujavimą ir žaizdas užtraukiančių savybių, kurios neužmirštos ir šiais laikais – iš jų gaminami medikamentai, stabdantys kraujavimus iš inkstų, plaučių, žarnyno, gimdos, priešhemarojiniai preparatai.
ši vaistinė žolė atveria poras, pasižymi šlapimą varančiu ir akmenis iš šlapimtakių bei inkstų šalinančiu poveikiu. Dilgėlės reguliuoja medžiagų apykaitą ir pasižymi stipriu baktericidiniu poveikiu. Nuo seno jų nuoviru dezinfekuojamos žaizdos, ypač pūliuojančios, apiplaunamos votys.
Veikliosios šių žolelių medžiagos stimuliuoja pažeistų audinių gijimą, padeda sergant podagra bei reumatu. Dilgėlės lapus galima virinti meduje ir juo gydyti dusulį. Acte virintų šaknų nuoviru, jei vargina slinkimas ar pleiskanos, skalaujami plaukai.
Nepakeičiamos dilgėlės yra didinant organizmo atsparumą ligoms, keliant tonusą ir energiją. „šaukštas šviežiai išspaustų dilgėlių sulčių kas rytą ir vakarą – ir visos dienos žvali būsena jums garantuota“, – tikina Kristina.
Patiekalus su dilgėlių lapeliais nuo seno vartoja Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Rumunijos, Lenkijos gyventojai. Be galo populiari dilgėlė Užkaukazėje, kur iš jos sukuriami tikri kulinariniai šedevrai. Gruzijos ir Armėnijos moterys verda dilgėlinius barščius ir kopūstienę, su dilgėlių įdaru gamina virtinius, kepa pyragėlius ir pyragus, jų deda į salotas.
Dilgėlės čia auginamos specialiai, dažnai vynuogynuose, mat jos dar padeda apsaugoti vynuoges nuo kenkėjų. Kaip maistinę žaliavą dilgėles yra labai pamėgusios ukrainietės. Jos jas truputį apverda pasūdytame vandenyje kartu su rūgštynėmis ir špinatais, po to trumpai patroškina svieste su česnakais ir sumaišo su kietai virtais kapotais kiaušiniais. Tai be galo puikus įdaras lietiniams blynams ir pyragams.
„Dilgėlės yra neutralaus skonio, tad paprastai į patiekalus dedamos drauge su „ryškesniais“ ingredientais – svogūnų laiškais, rūgštynėmis, petražolėmis, salierais, krapais, česnakais, kalendromis“, – dalija patarimus žinovė ir siūlo išbandyti pačios virtuvėje seniai naudojamą receptą. Gerai nuplautos šviežios dilgėlės 5 min. verdamas nedideliame kiekyje vandens, išgriebiamos ir supjaustomos ar sumalamos. Gauta masė tinka sriuboms, troškiniams, pyragėlių įdarams, maltinukams, lietiniams, omletui, duonos tešlai ir t. t. Likęs nuoviras naudojamas sriubai ar tešlai.
„Jeigu šiemet neišdrįsite dilgėlėmis gardinti maisto patiekalų, tai bent jau užsiplikykite šviežių dilgėlių arbatos, kuri ne tik kvepės tikru pavasariu, bet ir praturtins organizmą vitaminais“, – sako Kristina.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
Vido Venslaviškio nuotr.
