Vilkai – ištikimi
Natūralumas šiek tiek abejotinas. Jei gyvūnai išties daugintųsi tokiais tempais, Žemėje seniai nebebūtų vietos. Ar pagalvojote, kada kas būtų, jeigu ta pati kalytė gyventų ne saugiai ir patogiai namuose, o bandytų išlikti laukinėje gamtoje su gauja šunų?
Manote, ir tada ji susiuostytų su kiekvienu patinu? Gal ir taip, tačiau neilgai, nes už tokį elgesį ji sulauktų pylos nuo vyresnės už save.
šunų ar vilkų gaujose ir poravimasis, ir motinystė turi aiškiai nustatytas taisykles. Gaujoje yra tik vienas vadas, o visi kiti nariai išsirikiavę hierarchiškai žemėjančia tvarka.
Patelių statusas – žemesnis nei patinų, bet tarp patelių taip pat yra viena svarbiausia ir stipriausia, patyrusi patelė, užauginusi bent vieną jauniklių vadą.
Gaujoje paprastai kergiasi tik viena pora. Taip yra todėl, kad laukinėje gamtoje vilkų gaujai priklausančioje teritorijoje maisto paprastai yra tik tiek, kiek užtenka išmaitinti vienai vilkiukų vadai per metus.
Be to, tarp vilkų vyrauja monogamija – t.y. patinas kergia tik vieną patelę ir paprastai lieka su ja visą gyvenimą.
Turėdama vieną nuolatinių partnerį vilkė turi didžiausią galimybę pastoti. Be to, nuolatinis partneris padeda jai prižiūrėti jauniklius.
Konfliktai dėl maisto
Kodėl kergiasi tik stipriausia gaujos pora? Jei gaujoje būtų kelios vilkiukų vados, maisto visiems nepakaktų, todėl siekdami išsaugoti savo atžalas, tėvai nuolat veltųsi į mirtinas grumtynes. Viena vada gaujoje reikalinga tam, kad būtų išvengta per didelio vilkų skaičiaus ir nekiltų konfliktų dėl maisto.
Nors gaujos vadas, be abejo, yra patinas, bet rujos metu akivaizdžiai lyderiauja patelė. Ji gali sau leisti „nuklysti į kairę“ su kokiu žemesnio statuso patinu, bet niekada neleis pas kitas pateles sėlinti savo partneriui – toks jo elgesys reguliuojamas grėsmingu urzgimu.
Be to, aukščiausią statusą turinti patelė tikrai nebus labai draugiška, jeigu kokia jauniklė bandys jai iš panosės nuvilioti patiną – tokiai nesusipratėlei greičiausiai teks pajusti vilkės dantų aštrumą.
Taigi vilkų gaujoje kergiasi ne daugiau kaip 10 proc. vilkų. Visi kiti laukia geresnių laikų, kurių dažniausiai taip ir nesulaukia.
Motinystė – nevienoda
Būtent todėl didžioji dauguma patelių ramiai pragyvena gyvenimą, nė karto neatsivedusios jauniklių.
Galima manyti, kad galbūt visos patelės nori tapti motinomis, bet ne visoms pavyksta. Ar tikrai visos kalytės turi įgimtą motinystės jausmą? Vargu. Patyrę šunų veisėjai tikina, kad jos skiriasi.
Vienas iš jų rujos metu reikia saugoti, nes jos tik ir taikosi pasprukti ir susirasti kokį uodeguotą kavalierių. Kitoms kergimo metu tenka uždėti antsnukį, kad patinas liktų gyvas.
Vienos jų būna puikios motinos, nesitraukiančios nuo šuniukų, juos prausiančios, saugojančios, maitinančios ir auklėjančios. Kitas šeimininkams tenka mėtyti iš savo lovos, kad šios eitų miegoti su šuniukais. Atrodytų, jokio blogo motinos auklėjimo neprikiši – jos tiesiog iš prigimties prastos motinos! Visai kaip ir tarp žmonių.
Daliai moterų motinystė – tikras džiaugsmas, gyvenimo prasmė ir laimė, likusiai daliai tai našta, kuria tik ir norima kuo greičiau nusikratyti.
Parengė Kristina KANIšAUSKAITĖ
"Klaipėda"
