Mirtis nesustabdo
Mes, suaugusieji, žinome, kad gyvenimas nėra begalinis. Žinome, jog jis anksčiau ar vėliau baigsis mirtimi. Tačiau žodis „mirtis“ sukelia mumyse pačius nemaloniausius pojūčius, nejaukius, šiurpius išgyvenimus. Norime kuo greičiau pabėgti nuo tokių minčių bei vaizdinių. Bet ar tas pabėgimas nėra savęs apgaudinėjimas?
Mirtis, norim mes to ar ne, egzistuoja. Tai suvokę galime ryškiai pagerinti savo gyvenimo kokybę – pradėti gyventi iš tiesų, o ne apsimetinėti, kad gyvenam.
Suvokimas, kad mirtis yra neišvengiama, neleidžia suparalyžiuoti mūsų gyvenimų. To paties galime mokyti ir savo vaikus. Privalome juos išmokyti kuo turiningiau ir produktyviau išnaudoti savo gyvenimą, jame skirtas akimirkas.
Nuo problemų bėga
Mes, suaugusieji, savo vaikams esame gyvas pavyzdys kaip dera ar nedera elgtis.
Jeigu mes bijom gyvenimo permainų, puolam jį kaltinti, dramatizuoti – to iš mūsų mokosi ir vaikai. Tokiais atvejais susidūrę su net mažiausia nesėkme ar rimtu išbandymu jie ne bando pasimokyti iš situacijos, o išmoksta nuo jos bėgti. Vadinasi, bėga nuo gyvenimo jam teikiamų pamokų.
Jei mes mylime gyvenimą, siekiame kažko gero, kovojame už savo tikslus – to mokosi ir mūsų vaikai.
Vadinasi, nuo mūsų, suaugusiųjų, labai priklauso, ar gyvenimo pateikti sunkumai taps vaikams vertingomis pamokomis, skatinančiomis augti kaip asmenybėms, ar skatins pasiduoti, nuleisti rankas prieš bet kokius sunkumus, ugdys bevališkumą, vangumą bei apatiją.
Padeda pažinti save
Siūlau tėveliams atlikti testą: drąsiai savęs paklauskite, kaip jūsų vaikas reaguoja į nesėkmes ar sunkumus.
Atsakymas gali būti gera atspirtis išsikeliant tolimesnes vaiko auklėjimo gaires.
Pirmiausiai svarbu išmokyti vaiką suvokti, ar sudėtingoje situacijoje jis gali ką nors pakeisti.
Jei ne, vaikas turi mokėti susitaikyti su sunkumais ir priimti tai kaip gyvenimo dalį ir visko nedramatizuoti. Jei vaikas gali ką nors keisti, svarbu mokyti nepasiduoti ir ieškoti išeities net iš pačios sunkiausios situacijos.
Svarbu vaiką mokyti ieškoti konstruktyvių problemos sprendimo būdų, kurie negriautų jo kaip asmenybės, o padėtų save labiau pažinti, skatintų keistis ir tobulėti.
šiuo atveju, labai svarbu mūsų, suaugusiųjų, dvasinė stiprybė bei tikrosios vertybės, kuriomis mes besąlygiškai tikim ir vadovaujamės savo gyvenime bendraudami su savimi bei aplinkiniais.
Kelrodis – tėvų vertybės
Vaikui mūsų vertybės – lyg gairės, kuriomis vėliau jis galės vadovautis, tai lyg silpnai matančiam – akiniai, o sunkiai vaikščiojančiam – ramentai.
Tėvai privalo vaikams būti ramsčiais ir nelaukti, kol jais taps alkoholis, narkotikai, kurie greitai užima tėvų vietą. Tai ypač dažnai nutinka tada, kai vaikai pasijunta vieniši, neturi į ką atsiremti kritinėse situacijose, o tėvų perteikiamos vertybės per silpnos, kad galėtų jomis patikėti ir vadovautis.
Visiems svarbu suvokti, kad mūsų gyvenimas vertingas ir prasmingas. Vaikams, o ypač paaugliams, šis suvokimas – kaip neįkainojama dovana, skatinanti nenuleisti rankų gyvenime ir veržtis į priekį.
Vilma Mažeikienė
reabilitacijos centro „Resana“ psichologė
“Klaipėda”
