Kadagys auga visoje Lietuvos teritorijoje: šiluose, mišriuose miškuose, žvyrynuose. Žydi balandžio, gegužės mienesiais. Uogos vienerius metus prabūna žalios. Prinoksta kitų metų rudenį. Tuomet jos įgyja tamsiai mėlyną spalvą. Uogos turi silpną sakų aromatą. Rinkti patartina po pirmųjų šalnų.
Senovės Žemaitijoje garbino šventose giriose augusius kadagius. Manyta, kad pirkioje sudeginta kadagio šakelė išvejanti piktąsias dvasias. Žemaičiai iš kadagio droždavo pypkes lazdas. Iš jo anglies gamindavo paraką muškietoms. Paprastasis kadagys — ilgaamžiškumo rekordininkas. Nustatyta, kad jis gyvena iki 2 tūkstančių metų.
Mano senelė kadagio uogų dėdavo į rauginamus kopūstus. Pikantišką skonį tos uogelės suteikdavo raugintiems agurkams ir burokėliams bei marinuotiems grybams. Ruošdamas mėsą rūkymui senelis į sūrymą berdavo gerą žiupsnį kadagio uogų. Paskutinįjį dūmą mėsai jis visada duodavo kadagio šakelėmis.
Kadagio uogų nuoviru senelė gydydavo dantenų uždegimą. Sergantiems reumatu patardavo maudytis karšto vandens voniose. Tenai įpylus kadagio vaisių nuoviro.
Kadagys yra persisunkęs fitoncidais. Todėl jo mediena puvimo bakterijoms nepasiduoda daugelį metų. Tian šanio priekalnėse gyvenantys kirgizai kadagio medieną nuo seno naudoja jurtoms, balnams, indams. Manoma, jog tokiuose induose pienas ilgiau nerūgsta, yra gardaus skonio ir kvapo.
Mūsuose kadagį kaip nykstantį augalą saugo įstatymas. O šis nuostabus krūmas yra įrašytas į Raudonąją knygą. Mano senelis ir tėvas perdavosi kadaginėmis vantomis. Ir mane įpratino — malonumas neišpasakytinas.
Senelė ir mama iš kadagio uogų gamindavo gardžią girą. Gerdavai ją ir atsigert negalėdavai… Štai tos giros receptas: tris šimtus gramų kadagio uogų užpilti penkiais litrais verdančio vandens. Pavirti pusę valandos. Nukošti, atvėsinti iki 15-20 laipsnių. Į vandenį įdėti 80— 100 gramų medaus ir 50 gramų mielių. Getrai išmaišyti ir pastatyti rūgti. Kai mielės iškils — vėl išmaišyti. Po to supilti į butelius ir užkimšus palaikyti 5— 7 dienas tamsioje, vėsioje vietoje.
Algirdas DANKISAS
“Šiaulių kraštas”
Piaxabay.com/Bronisław Dróżkanuotr.
