Iš ano žemyno atėjo bulvės, pomidorai, saulėgrąžos, kukurūzai, darželių jurginai, nevertas minėti šiame sąraše tabakas, taip pat vertingos dietinės daržovės topinambai.
Europą gynė nuo alkio
Prancūzas tyrinėtojas Samuelis de Champlainas 1605 m. Šiaurės Amerikoje, Keip Kodo pusiasalyje, dabartinėje Masačiusetso valstijoje, aptiko vietos indėnų maistui bei pašarui auginamą augalą ir parsivežė į Prancūziją. Pasodino jį ir pavadino topinambu – tos indėnų genties vardu.
XVII a. viduryje topinambas tapo įprasta maistine ir pašarine daržove, auginama tiek Europoje, tiek užjūrio kolonijose. Ypač ją pamėgo prancūzai, o savo populiarumo viršūnę topinambai pasiekė Prancūzijoje XIX a. pradžioje. 2002 m. prancūzų kulinarijos paveldo festivalyje Nicoje jie buvo tituluoti geriausia sriubos daržove.
Ilgainiui bulvės išstumtą topinambą Europa prisiminė po Antrojo pasaulinio karo. Yra išvesta įvairių jo veislių, kai kuriose šalyse nemažais plotais topinambai auginami maistui arba perdirbimui į kitus produktus.
SXC.hu – Michael & Christa Richert nuotr.
Saulėgrąžos pusbrolis
Savo išvaizda topinambas, botanikų vadinamas Helianthus tuberosus (graik. helios – saulė, anthos – žiedas), panašus į saulėgrąžą, abu jie priklauso astrinių šeimai.
Topinambas – 1–3 m aukščio daugiametė žolė, tvirtu, į viršūnę išsišakojančiu stiebu, šiurkščiais lancetiniais ar kiaušiniškais 10–25 cm ilgio, 7–15 cm pločio lapais. Stiebo viršūnėje išsiskleidžiantys žiedai spalvomis primintų saulėgrąžą, forma – ramunę, tik šiek tiek didesni.
Svarbiausias topinambo ir saulėgrąžos skirtumas – ši sunokina sėklas, bet neužaugina šakniagumbių, o topinambas mūsų klimato platumose nesubrandina sėklų, nes žydi vėlai, bet priaugina šakniagumbių, jais ir dauginamas, kaip bulvė. Todėl dar vadinamas bulvine saulėgrąža.
Lobis žemėje
Topinambai nereiklūs, gali augti visokiose dirvose, bet labiausiai mėgsta purią, drėgną, azotu turtingą žemę. Lengvai sulaukėja, galima jų rasti pakelėse, pakrūmėse, kur žmogaus būta, ir daržuose pasodintas gali tarpti metų metais neprižiūrimas, net sunkiai išgyvendinamas, kaip piktžolė.
Topinambų šakniagumbiai netaisyklingos formos, aplipę ataugomis. Kur šios daržovės auginamos pramonei, galima prikasti iki 20 tonų iš hektaro šakniagumbių ir gauti iki 8 tonas iš hektaro žaliosios masės.
Topinambų gumbus galima kasti nuo spalio iki gegužės, kol pradeda dygti. Šakniagumbiai puikiai peržiemoja žemėje, pakelia net – 15 °C įšalą. Norint jų pasikasti žiemą, reikia iš rudens žemę gerai apkloti šiaudais ar šienu, kad neįšaltų. Rūsyje topinambai ilgai neišsilaiko. Jie netenka drėgmės ir vysta, mat luobelė labai plona, todėl ruošiant valgį jų nereikia lupti, pakanka gerai nuplauti šepetėliu. Apvytusius topinambus galima šiek tiek atgaivinti pamirkius vandenyje.
Apgavikas, bet ne šarlatanas
Dėl gajumo ir gyvybinės energijos topinambai nuo seno naudojami įvairių tautų liaudies medicinoje kaip vaistas nuo įvairių negalavimų: kepenų, tulžies, skrandžio, odos ir daugelio kitų. Ir ne veltui.
Gumbuose yra 80 proc. vandens, 15–20 proc. angliavandenių, apie 3 proc. baltymų, mažiau nei 1 proc. riebalų, įvairių mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, natrio, silicio, taip pat vitaminų B1, B2, B6, D, C. Topinambuose nėra krakmolo, užtat juose daug angliavadenių, fruktozės polimero inulino (nepainioti su insulinu).
Skrandyje inulinas nesuvirškinamas, tačiau žarnyne jį perdirba gerosios bakterijos, taigi inulinas padeda palaikyti žarnyno mikrofloros balansą, gerina žarnyno veiklą ir apskritai organizmo sveikatą. Svarbu, kad inulino fermentacijos produktai trukdo susidaryti cukraus pertekliui kraujyje, todėl topinambai labai naudingi sergantiems cukralige, jie net vadinami „diabetikų bulvėmis“.
Skrandyje nesuvirškinamos inulino skaidulos sugeria daug vandens, išbrinksta ir sukelia sotumo jausmą, taigi, topinambai malšina alkį tikrąja to žodžio prasme apgaudami skrandį. Dėl šios savybės topinambai gali būti geri draugai norintiems atsikratyti nereikalingo svorio. Tačiau gausiai vartojami žali topinambai gali sukelti pilvo pūtimą, tokiu atveju jų reikėtų valgyti mažiau.
â–ºšviežius topinambų gumbus naudinga vartoti juntant įtampą, greitai apimant psichiniam ir fiziniam nuovargiui, dažnai skaudant ar svaigstant galvai, kenčiant dėl nemigos, asteninių būsenų, prostatito, įvairios kilmės patinimų, kepenų, kasos, inkstų ligų, įvairios kilmės intoksikacijų, moterų lytinės srities uždegimų, esant įvairiems onkologiniams susirgimams, anemijai, taip pat jie padės atgauti jėgas patyrus depresiją ir stresą, nervinę įtampą.
150–200 g šviežių gumbų kruopščiai nuplauti, nuvalyti ir suvalgyti kasdien 2–3 kartus prieš pagrindinį valgį.
Visais šiais atvejais galima 2–3 kartus per dieną išgerti 50–100 ml šviežiai išspaustos topinambų gumbų sunkos 15 minučių prieš valgį.
â–ºšviežios trintų gumbų tyrės naudinga pridėti prie egzemos, odos vėžio pažeistų vietų 30 min. 1–2 kartus per dieną.
â–º1–2 valg. Šaukštus sausų topinambų gumbų miltelių užpilti 0,5 l verdančio vandens, šiltai apklojus palaikyti 1 val. ir gerti su nuosėdomis po 1 stiklinę 2–3 kartus per dieną 10–15 minučių prieš valgį.
â–º1 valg. Šaukštą susmulkintos sausos lapų ir stiebų masės užpilti 0,75 l verdančio vandens, leisti pritraukti šiltai apklojus 8–10 val., perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 3–4 kartus per dieną 15 minučių prieš valgį.
â–º1 valg. Šaukštą susmulkintų žiedų užpilti 0,75 l verdančio vandens, šiltai apklojus leisti pritraukti 8–10 valandų, perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 3–4 kartus per dieną.
â–ºNaudinga iš topinambų gumbų gaminti įvairias salotas, pridedant morkų, raudonųjų burokėlių, obuolių ir kitų daržovių bei vaisių, ruošti sriubas, kotletus, omletus, kavą.
Kavai ruošti gumbai kruopščiai nuplaunami, nusausinami servetėle, plonai supjaustomi, džiovinami 3–4 dienas ore, paskui orkaitėje, kol paruduos. Laikomi sausoje vietoje. Prieš vartojant pagruzdinami keptuvėje ir sumalami kavamale.
Vikipedija – Paul Fenwick nuotr.
