Nors sergančiųjų prostatos vėžiu situacija po truputį gerėja, anot G.Žyžio, nuolatinės politikų pjautynės dėl „torto gabalėlio“, pavadinimu onkologija, mažina viltis pasveikti.
– Vyrai tradiciškai vadinami stipriąją lytimi, bet vos tik kalba pasisuka apie sveikatą, ypač vyriškus negalavimus, stiprybė kažkur išgaruoja, o medikams lieka tik skėsčioti rankomis diagnozuojant užleistas onkologines ligas. Negi padėtis be išeities?
– Labai smarkiai džiaugtis neturime kuo, bet gerų ženklų yra. Keičiasi ir vyrai, ir rezultatus rodo ankstyvos prostatos vėžio programos. Gal ne visai tokius, kokių norėtume, bet išgyvenamumo rodikliai šoktelėjo į viršų. Vienintelis neaiškumas, kodėl nesikeičia mirtingumo rodikliai. Juk ankstyvos stadijos atvejų nustatoma daugiau, išgyvenamumo rodikliai gerėja, o mirtingumo kreivė neina žemyn. Kas negerai?
– Anksčiau nemažai priekaištavote, jog ankstyvos diagnostikos programos Lietuvoje vykdomos neefektyviai. Sprendžiant iš to, kad išgyvenamumo rodikliai gerėja, galima daryti prielaidą, jog jūsų kalbos pasiekė reikiamas ausis?
– Moksliškai įrodyta, kad šios programos efektyvios, tik tuomet kai apima 80 proc. vyresnio amžiaus vyrų populiacijos. Mes šio rodiklio nepasiekiame. Tačiau nepaisant to, situacija gerėja. Bet didžiausia problema, kad nėra atsakingų už efektyvų arba nelabai šių programų vykdymą. Ligonių kasos kratosi, gydytojų grupė, kuriai lyg ir buvo kažkada pavesta kontroliuoti, sutikime, nelabai turi laiko. Dar ministro Žilvino Padaigos laikais ši atsakomybė buvo lyg ir įsakymo tvarka patikėta viceministrui pagal pareigybę. Per tą laiką pasikeitė aštuoni viceministrai, o atsakingų už šią sritį nė vieno nėra. Nesakau, kad jiems nerūpi, gal jie neturi laiko, gal per pigu… Bet reiktų išsiaiškinti, kodėl nevykdomi ministro įsakymai.
– Ir sveikatos politikai, ir medikai teigė, jog įsteigus Nacionalinį vėžio institutą ši problema bus išspręsta. Argi netikite?
– Instituto situaciją galima vienu žodžiu įvardinti – tragedija. Nenorėčiau politikuoti, bet prieš maždaug savaitę svarstant Nacionalinę vėžio programą, viceministro Eriko Mačiūno buvo labai aiškiai pasakyta, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra Instituto steigėja, todėl visus klausimus jie turi spręsti su švietimo ir mokslo ministerija. Mano galva, tai makabriškas požiūris į onkologiją. Gal jau gana politikams draskytis dėl tų 700 milijonų litų vertės torto kąsnio, kurį mielai priglaustų po savo sparneliu tiek Santariškių klinikos, tiek ir kauniečiai. Tik gero iš to nieko nebūtų. Kad reikia Instituto, tarnybos kuri kontroliuotų visas prevencines programas, kalbama ne vienerius metus, tik viskas atsimuša kaip žirniai į sieną arba prasideda pjautynės.
– Gal jau laikas kreiptis pagalbos į Daukanto rūmus?
– Tą ir padarysiu. Ir kalbėsiu ne tik apie onkologiją, bet apskritai apie visą sveikatos politiką. Tiek ankstesnis ministras, tiek ir dabartinė kalbėdami neapsieina be žodžio inovacijos, biologinė terapija, modernūs vaistai, bet kas iš to? Kad naujas vaistas būtų kompensuojamas šalies gyventojams, prireikia maždaug aštuonerių devynerių metų. Per šį laiką, tas „naujas modernus“ vaistas, tampa ne tik senas, bet dar ir barzdotas, o eilėje jau stovi kitas, kur kas perspektyvesnis.
Nacionalinėje vėžio programoje mėginome įrašyti, kad per trejus metus nuo naujo vaisto registravimo Europos Sąjungos šalyse, jis būtų kompensuojamas ir Lietuvoje. Bet tam pasipriešino viceministras Erikas Mačiūnas, kartu su kolega Arvydu Skorupsku. Sakė: „Neužsiiminėkit demagogija, mąstykite blaiviai. Turime 50 milijonų litų vaistų kompensavimui ir vargu ar tai galėsime įvykdyti.“ Taigi Nacionalinėje vėžio programoje bus be galo daug deklaracijų…
– Skamba liūdnai. Ką siūlote pacientams, už kurių teises nuolat kovojate?
– Važiuoti gydytis į užsienį. Pagal visus europinius standartus tam turime visą teisę. O Valstybinė ligonių kasa už visa tai sumokės.
– Kiek teko girdėti iš tokiam žingsniui pasiryžusių pacientų po gydymo svetur jie grižo tuščiomis kišenėmis, o ligonių kasos nė neketino to kompensuoti.
– štai ir grįžome prie užburto rato. Taip, kompensuojamas toks gydymas, koks yra patvirtintas Lietuvoje, ir pagal lietuviškus įkainius. Nors kasmet yra išleidžiamos gairės, kurios galioja visose Europos šalyse ir jomis vadovaujamasi gydant, tačiau mūsų urologams niekaip nesiseka tų standartų įtvirtinti Sveikatos apsaugos ministerijoje. Kodėl? Nes tuomet į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą teks įtraukti naujus vaistus, modernesnį gydymą, kas savaime suprantama, kainuos brangiau, o mes gi neturime pinigų. Tada išeina paradoksas, kad svetur pasigydžiusiems pacientams ligonių kasos kompensuoja tik trečdalį gydymo, nes didžioji dalis jo nėra įtvirtinta. Bet ar gali būti kitaip, kai sveikatos reikalus sprendžia buhalteriai?
– Ką turite omenyje?
– Ligonių kasas. Išskirtiniais atvejais skirti naujesnius vaistus ar modernų gydymą galima surinkus gydytojų konsiliumą. Taigi standartinė situacija: trys profesoriai, maža to, pripažinti šalies vyriausieji specialistai surašo ilgiausią raštą, kodėl pacientui turėtų būti skirtas toks gydymas. Tačiau gauną atsakymą, jog tai per brangu ir ligonių kasa rekomenduoja kitą. Pasirodo, profesorių nuomonė jiems nieko verta, į ją galima tik kojas nusivalyti.
Kaišioja „buhalteriai“ pagalius į ratus ir dėl ankstyvų vėžio diagnostikos programų. Ir jų skaičiavimai, kelia nemažai abejonių.
Mums vyrams svarbu ne tik ligą įveikti, bet ir džiaugtis gyvenimo kokybe. Kad nereikėtų vaikščioti su sauskelnėm, kad galėtume savo moteris mylėti. Pažengusiose šalyse vyrai, po gydymo turintys erekcijos sutrikimų, sulaukia pagalbos, kuri kompensuojama. O Lietuvoje jos nėra ir nebus. Mums nei operacijų kompensuoja, nei sauskelnių. Nors moterims, tai pat sergantiesiems diabetu, pastarosios kompensuojamos. Matyt, teks kreiptis į lygių galimybių kontrolierę.
– Galbūt situacija vyrų atžvilgiu pasikeis už ministerijos vairo stojus moteriai?
– Abejoju. Kaip bebūtų gaila, kiekvienas ministras pasitvarko jam naudingus reikalus. Pirmosios ministerijos vadovės kalbos buvo apie eutanaziją, tačiau jos greitai nutilo. Dabar ėmėsi vaikų sveikatos klausimų. Logiška, juk sritis jai pažįstama, dirbo vaiko teisių apsaugos srityje, todėl garantuoju, kad jos kadencijos metu visas dėmesys bus sukoncentruotas į vaikus. Turėjome ministrą radiologą, visus aprūpinom rentgeno aparatais. Buvo psichiatras, šios srities specialistai gyveno kaip inkstai taukuose. Tai tik vienetai pavyzdžių. Jei ministru taptų urologas, gal ir vyrų sveikatos klausimams būtų daugiau dėmesio. Gal įsigytume porą robotinės chirurgijos aparatų. Aišku, prieš tai pasipjautumėm, kurioje klinikoje jie turėtų būti, bet gal galiausiai sutartumėm.
– Nenorite siekti ministro posto?
– Tada nepasigailėtų tie, kurie mane operavo…
Tarp kitko
šiuo metu Lietuvoje prostatos vėžys – dažniausia vyrų onkologinė liga. Ji paprastai aptinkama vyresniems nei 50 metų vyrams. Iki to amžiaus pasitaiko retai. Kitaip negu kitų organų vėžys, gali ilgus metus tūnoti prostatoje nesukeldamas jokių simptomų.
Didžioji šių navikų dalis auga labai lėtai, taigi būtent jaunesniems vyrams nesukelia jokių problemų. Tik nedidelei vyrų daliai prostatos vėžys vystosi sparčiai, kai kuriais atvejais išplisdamas į kitus organus, ypač į kaulus.
Prostatos vėžio simptomai atsiranda tik esant trečiai arba vėliausiai – ketvirtai ligos stadijai. Tačiau ligai galima užbėgti už akių. Tam reikia reguliariai atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą. 50–75 metų vyrams kartą per metus šis tyrimas atliekamas nemokamai. Tie, kurių tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, nemokamo tyrimo gali kreiptis ir sulaukę 45 metų.
Evelina Machova
G.Žižio asm.archyvo nuotr.
