Grūdinimosi ir organizmo atsparumo klausimą šia proga reikia pasvarstyti išsamiau ir giliau, kad tai neliktų kai kam vėl proga „pablevyzgoti“ apie prostatitus ir pan. Vėl pasipils chrestomatiniai komentarai: apie prostatos uždegimus, onkologinius susirgimus, ligų paūmėjimas ir pan.
Pirmiausia, reikia aiškiai pasakyti, kad grūdinimasis tėra tik vienas kitų sveikatos stiprinimo visuminės sistemos dalių. Tai – ne panacėja. Gali nesimaudyti žiemą atvirame telkinyje, bet būti pakankamai užsigrūdinęs. Tokios maudynės yra tik vienas epizodų visoje sveikatos mozaikoje, kurio tikrai nereikia ir negalima suabsoliutinti. Kai kam net po šaltu dušu gal nepatartina maudytis dėl tam tikrų priežasčių. Nieko niekada nereikia suabsoliutinti.
Sąlyginiai dalykai vienam tinka, o kitam gali ir nelabai tikti. Kai kas praktikuoja šaltą dušą, o kai kas – pasivaikščiojimą žiemą lauke. Ir nereikia stengtis nubrėžti, kad tai ir tai geriau – kiekvienam individualiai.
Neretai šioje srityje neturintys nei specifinių žinių, nei patirties gydytojai komentuoja maudynes bendrais bruožais. „Pas urologą daugiau besiskundžiančių apsilanko žiemos metu“ – skamba vienas gydytojo komentaras ir daroma išvada, kad gal todėl, kad maudėsi žiemą. Tai nekompetencija kalbėti bendrais bruožais ir taip tik gąsdinti: „gali“, „gali“, „gali“.
Net parodomas pavyzdys, kad tokios maudynės žiemą labai pakenkė – garsus rusų sveikuolis M. Kotlerovas mirė nuo prostatos vėžio. Kiti šaltiniai teigia, kad jis mirė dėl kitų priežasčių, bet esmė ne čia. Tokie savo susikurtų karikatūrų naikinimo ekspertai visai nepasako, kad M. Kotlerovas, sulaukęs 60 metų, jau buvo medikų nurašytas ir pasiųstas numirti, kaip beviltiškas, o pradėjęs sveikuoliškai gyventi, prie savo gyvenimo pridėjo dar kelias dešimtis metų ir mirė sulaukęs 90 metų. Toks amžius tikrai solidus, žinant, kad jo senatvė buvo visavertė.
Sveikuolių maudynės yra tik trumpalaikis niurktelėjimas į šaltą vandenį, tad prostata tikrai nespėja sušalti, tai pasakytų kiekvienas urologas. Paimamas vienas reiškinys (persišaldymas) ir pritaikomas visai kitam. Kritikuojant susikurtą karikatūrą, būdingas žodis yra „gali“. Daug kas gali būti, pirmiausia, jei darome ne pagal taisykles, ne taip, o jeigu ir taip, kokia to „galėjimo“ išraiška procentais?
Vadinamose ruonių maudynėse svarbu ne tik šaltis, bet baimės nugalėjimas, psichologinis nusiteikimas, emocijos, prieš maudynes atliekama mankšta ir apšylama bėgant ristele. Manau, maudytis tikrai negalima sušalus, kaip ir labai perkaitus. Viena patirtis yra, pavyzdžiui, ledui įlūžus ir sušalus, kita – sąmoningai niurktelėjus į ledinį vandenį. Todėl būtų pats laikas solidžiai pradėti kalbėti apie žiemos maudynes, o ne manipuliuojant ekspertų vaidmeniu skleisti gandus ir užsiimti gąsdinimu. Negražus nesusikalbėjimas, kai vieni kalba apie ratus kiti – apie batus.
Beje, nesu kažkoks ypatingas žiemos maudynių mėgėjas, bet esant progai mielai ja pasinaudoju. Teko maudytis eketėje, kai buvo 24 laipsniai šalčio. Niekada nejaučiau jokių sveikatos pablogėjimų po tokių maudynių. Galiu pasidalyti asmenine patirtimi prieš dešimt metų, bet ja tikrai neraginu sekti. Retkarčiais maudydavausi žiemą atvirame telkinyje, bet, gyvendamas mieste, kurį laiką tai buvau apleidęs. Lydėdavau grupes į Taizė miestelio bendruomenės organizuojamus Europos jaunimo naujametinius susitikimus. Likus trims dienoms iki kelionės, pajutau panašius į gripą simptomus: skaudėjo galvą, karščiavau, nosis „varvėjo“ ir pan.
Gal kas mano, kad šioje situacijoje pagelbėtų ir kokia ekstra tabletė, nes rezultatas turi būti staigus, nėra galimybės laukti, kelionėje vadovo pakeisti niekas negali, o važiuoti labai blogos savijautos – mažas malonumas. Tada tris rytus, kad apšilčiau, pabėgiojau, tada niurktelėjau į ledinį vandenį, ir išvažiavau sveikas. Ir kaip tyčia kitas pakeleivis susirgo jau pirmą dieną ir negalėjo dalyvauti programoje dėl savijautos.
Vandens procedūrų propaguotojas Sebastianas Kneipas
Vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneipas (1821–1897), kuris dar būdamas studentas maudynių žiemą griebėsi sirgdamas tuberkulioze (beje, Vydūnas, sirgdamas šia užkrečiama liga, ėmėsi kvėpavimo ir sveikos mitybos, ir pasveiko, kai štai potencialiai daug to meto inteligentijos išmirė labai jauni). Nuolat silpęs Sebastianas nusprendė, kad nėra ko prarasti ir reikia išbandyti seniai žinomus natūralius, bet užmirštus metodus. Visą 1849 metų žiemą jis maudydavosi Dunojaus upėje ir po truputį išsivadavo iš savo negalios.
Jau būdamas domininkonų vienuoliu ir priiminėdamas žmones iš visos Europos Bavarijos Alpių papėdėje įsikūrusiame vienuolyne, Sebastianas Kneipas gydė įvairiomis vandens procedūromis, o 1886 metais išleido knygą „Gydymas vandeniu“, kuri bemat tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų. Kita vertus, tikrai neragino šalčio procedūrų taikyti aklai: „Įspėju dėl pernelyg stipraus ir dažno vandens naudojimo, kitaip vietoje tikėtinos naudos turėsite žalos.“ Šiandien S. Kneipas laikomas hidroterapijos – gydomosios vandens terapijos – pradininku. Tam tikra prasme jis yra ir šiuolaikinių SPA pradininkas Vakarų visuomenėje.
Juozas Dapšauskas
SXC.hu – Yarik Mishin nuotr.
