Tačiau ne toks tai paprastumas. Genialu yra perteikti reiškinio esmę paprastais žodžiais, tačiau visai negenialu reiškinio esmę pametus, jį pavaizduoti tik pagal pasirinktą savybę.
Pavyzdžiui, knygas surūšiuoti pagal storį arba leidimo metus; žmones – pagal ūgį, išsilavinimą arba, kas ypač populiaru, pagal požiūrį į kokį nors paskirą reiškinį, pavyzdžiui, Prezidentūrą, skalūnų dujų išgavimą, alkoholio reklamos ribojimą ar pan.
Vyriausybės taip pat rūpinasi sveika mityba
Pastaruoju metu akis bado supaprastinta sveikos mitybos versija, teigiama oficialių sveikatos bei mitybos srities specialistų. Ir ne tik iš Lietuvos. Viskas būtų puiku, jei tos rekomendacijos būtų suprantamos ir įvykdomos, neprieštarautų viena kitai ir viešumoje pasirodančių mokslinių tyrimų išvadoms bei seniau ar net ir neseniai buvusioms taip pat oficialioms rekomendacijoms.
Viena vertus, galima sakyti, kad toks nurodymų nenuoseklumas paneigia juos pačius – argi normalus žmogus, perskaitęs tiek vienas kitam prieštaraujančių nurodymų, jais tikės? Vargu.
Tačiau kita vertus, ką jis valgys sunervintas tokios nurodymų kakofonijos? Užsispyręs sveikatos sekėjas galvos savo galva, nelabai užsispyręs apskritai mes galvoti ir valgys bet ką – juk jeigu žinovai nesupranta, kaipgi mums susigaudyti?
Tokioje situacijoje geriausia taktika būtų vengti vajų – viską girdžiu, bet uoliai vykdyti nepuolu. O vajų mitybos srityje ir pas mus, ir svetur pakanka.
Rūpestingosios vyriausybės pasirūpina, kad jos piliečiai ir be asmeninio pasirinkimo tam tikrų medžiagų gautų. Iš senesnių ir bjaurių pasekmių (būtent sveikatai) turėjusių pavyzdžių negaliu nepaminėti JAV galiojusių reikalavimų dėti vitamino D į pieną, Kanadoje – fluoruoti vandentiekio vandenį. Bent viena mamų karta ir jų kūdikiai turėjo ištverti dirbtinio pieno propagandą, kuomet mamos pienas buvo laikomas mažiau vertingu už pieno mišinius dėl esą mažesnio mikroelementų ir vitaminų kiekio.
Atrodo, didžiausias absurdas, turėjęs atgrasinti valstybinę valdžią nuo plataus masto dietologinių projektų. Bet nieko panašaus.
Dėl ko Karlsonas buvo teisus?
SXC.hu – Stephen Tainton nuotr.
Po to sekė vajus už multivitaminus besilaukiančioms ir kūdikiams. Tada: gana ilgalaikis vajus prieš visus riebalus, kuris šiuo metu susiaurėjo iki vajaus prieš sočiuosius. Džiugu, kad yra tokia Italija ir jos Viduržemio jūros dieta, kurios naudą sveikatai mokslininkai ištyrė skersai išilgai ir paskelbė, kad ji tokia yra.
Kita vertus, taip pat mokslininkai gąsdina riebiu maistu, kurio Viduržemio jūros dietoje tikrai netrūksta. Pastaraisiais remdamasi Didžioji Britanija siūlo įvesti ES šalyse visuotinį maisto žymėjimą spalvomis, visų pirma atsižvelgiant į riebalų kiekį. Bet Italija užprotestavo, o nemažai kitų šalių jos protestą palaikė. Ir jau nelabai svarbu, ar taip padarė dėl to, kad supranta pasiūlymo absurdiškumą, ar kad patys yra mėgėjai riebiai pavalgyti.
ES maisto politika pastaruoju metu neatsilieka nuo JAV savo ekonominiais ir gastronominiais socialinės inžinerijos proveržiais. Negana, kad anot ES maisto srities teisės aktų, joks maistas negali gydyti ar būti vertingas profilaktiškai. Manoma, kad maiste esama daugybės pavoju, kurių (neprotingieji) žmonės patys niekaip negali išvengti. Šiuo metu rengiamas cinamono kiekio ribojimas konditerijoje. Teks pripažinti, kad Karlsonas nuo stogo buvo teisus sakydamas Freken Bok „pinigus lupi, o cinamono gailiesi“.
Sekant tokia logika, toliau, matyt, eis apribojimai aitriajai paprikai (keista, kad dar nėra) rozmarinams, bazilikams ir kmynams. Kmynams būtinai – nes kiek gi galima mamoms savavališkai vaikus nuo pilvo skausmo gydyti? Mamos apskritai yra kenkėjos – pačios gydo vaikus visokiomis nesaugiomis arbatomis beigi tamsios liaudies prietaruose užgimusiomis procedūromis.
Nenaudėlis cukrus ir jo reabilitacija
SXC.hu nuotr.
Beje, dėl prieskonių ir žolelių aš neironizuoju – kone kiekvienas stiprus augalas (o būtent tokie ir yra prieskoniniai) turi dalių, kurios atskirai paimtos pasižymi mūsų organizmui nepalankiomis savybėmis. Tačiau žmonės – ne laboratorijos bandomieji, jie valgo maistą, o ne atskiras (izoliuotas) maisto sudėtines dalis. Kol jie taip daro, viskas yra puiku. Tačiau, jei pradėsime misti dirbtiniais atskirų substancijų kokteiliais, prarasime tą maisto apsaugą, kurią mums be papildomų direktyvų teikia gamta.
šiuo metu Lietuvoje vis dar kunkuliuoja kova prieš „baltąją mirtį“ – druską. Beje, ji dar privalomai turi buti juoduota. Nors dalis specialistų niekada su šiuo vajumi nesutiko, niekas jų neklausė. Didžiojoje Britanijoje druska jau praktiškai reabilituota, taigi neišvengiamai po kurio laiko ir pas mus gąsdinimo druska tonas sušvelnės. Dabar rimtai imtasi cukraus.
Tai, kad rafinuotas dirbtinis cukrus yra nesveikas, žinoma santykinai seniai. Saldainiai bei saldumynai nebuvo laikomi vertingu maistu ne vieną dešimtmetį – „suvalgyk pietus, tada gausi saldainį“, „suvalgyk kriaušę ar bananą, jei norisi saldaus“ – tai paprasta cukraus ribojimo formulė, žinoma kiekvienoje šeimoje.
Ir mitybos ekspertai, ypač patarinėdami, kaip numesti svorio ar atsikratyti priklausomybės nuo saldumynų, akcentuodavo ir akcentuoja, kad reikia stengtis patenkinti (natūralų) saldaus skonio poreikį valgant natūraliai saldų maistą, o ne 99,97 proc. cukraus koncentratą, kurį pažįstame kaip baltąjį cukrų.
Pasirodo šiandien tai jau nebegalioja. Girdžiu ir savo ausimis netikiu: dietologė aiškina, kad vynuogėse esantis cukrus yra visiškai toks pat, kaip rafinuotas baltas – valgai sau vynuoges ar bananus ir tiesiog matai, kaip cukrus šauksteliais byra tau į burną… Net pilvą suskausta. Beje, esą ir medus už cukrų nėra geresnis, gal net blogesnis, mat labai jau koncentruotas ir dar bakterijų gali jame būti (kaip reklamose sako – nehigieniškai švarus). Geriau jau būčiau negirdėjus. Taigi nesvarbu, iš ko gautas, svarbu, kad cukrus.
Tačiau daugybėje vaisių, grūdų ir netgi daržovių natūralių cukrų yra daug, pavyzdžiui, morkose, bulvėse, ryžiuose, kviečiuose ir t.t. Tad maisto racionas smarkiai susiaurėja.
Gramais pamatuoti vitaminai ir saugių vištų laimė
SXC.hu – Patrizio Martorana nuotr.
Tęskime mintį kitoms maisto medžiagoms. Ar tikrai nesvarbu, iš ko gautas vitaminas C – iš kopūstų ar susintetintas laboratorijoje? O baltymas – iš pupos ar mėgintuvėlyje užaugintos mėsos, vitaminas D – pasigamintas būnant saulėje ar suvartotas lašiukais (dėl kurių skaičiaus vieningos nuomonės nėra ligi šiol)?
Puikiai žinau, kad pagal ES teisės aktus skirtumo nėra. Netgi priešingai – sintetiniai vitaminai geriau, nes jų buvimą maiste gali pamatuoti, o kiekius garantuoti (nes pats juos įdėjai). Tačiau valgytojams, tarp jų ir man, atrodo, kad klausimas, iš kur vitaminas, baltymas ar cukrus gautas, yra esminis. Jis yra netgi svarbesnis už tų medžiagų kiekį.
Pabaigai pacituosiu neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusį straipsnį apie vištas ir kiaušinius. Jame autoritetingai teigiama, kad laisvų vištų kiaušiniai nei maistinėmis, nei skonio savybėmis nesiskiria nuo narvuose laikomų. Dėl vitaminų ir mineralų negaliu ginčytis – nematavau, tačiau dėl skonio, švelniai sakant, nesutinku.
Ir neteko girdėti, kad kas nors sutiktų. Todėl darosi įtartinai įdomu, kaip tas skonio savybes matuoja. Dar įdomiau būtų sužinoti kito ten pat cituojamo tyrimo metodiką – pasirodo narvuose gyvenančios vištos yra laimingesnes nei lauke maklinėjančios ir vabalus lesinėjančios. Mat joms narvuose saugiau ir jomis rūpinamasi…
Galvoju, gal ir žmonėms taip būtų geriau? Ir nenustebčiau, jei pritaikę šiuo metu išplitusias žmonių laimės matavimo metodikas, sužinotume, kad tikrai – narvuose mums gyventi patiktų labiau.
Narvai, aišku, turėtų būti didesni nei vištų ir maistas gal estetiškiau pateikiamas. Tačiau kadangi, kaip jau žinome, visai nesvarbu, ką valgome, svarbu, kad gauname reikalingą kiekį baltymų, riebalų, skaidulų, mineralų ir vitaminų, maisto, kaip jį suprantame dabar, apskritai nereikia.
Vartokime gerai subalansuotus maistingųjų medžiagų kokteilius (iš ko juos gamins, mums kaip ir neturėtų rūpėti, paliksime tai specialistams) ir sėdėkime savo narvuose su dirbtiniu apšvietimu it šiltnamių agurkai – juk išmatuota, kad jų kokybė lauko agurkams nenusileidžia.
Guoda Azguridienė,
„Sveiki produktai“ valdybos narė, ekonomikos analitikė
SXC.hu – Svilen Milev nuotr.
