Priminė apie Likėnų galias
Nuo šiol visi norintieji vėl galės mėgautis Likėnų reabilitacinės ligoninės parko biuvetėje čiurlenančiu, įvairiomis gydomosiomis savybėmis pasižyminčiu mineraliniu vandeniu. Į Vilties angelo biuvetės atidarymo šventę savaitės pradžioje Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Ivanas Dorošas pakvietė sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Povilą Andriukaitį, Panevėžio krašte rinktus Seimo narius, Biržų rajono ir Panevėžio miesto vadovus, ligoninės socialinius partnerius, buvusius ir esamus Panevėžio ligoninės darbuotojus.
Gražios šventės proga ligoninės kolektyvą ir jos vadovą I.Dorošą pasveikino premjeras Algirdas Butkevičius. Ministro Pirmininko ir jo patarėjo sveikatos klausimams Antano Vinkus nuoširdžiausius linkėjimus šventės dalyviams perdavė Vyriausybės atstovė Panevėžio apskrityje Rasa šošič. „Vyriausybės vardu sveikindamas šventės proga, linkiu Likėnų žmonėms visokeriopos sėkmės, o Respublikinės Panevėžio ligoninės kolektyvui ir administracijai ir toliau sėkmingai tarnauti regiono bei Lietuvos žmonių labui“, – sakoma A.Butkevičiaus sveikinimo tekste. Premjeras pažymėjo, kad atgimstanti sanatorija priartins sveikatinimo paslaugas, suaktyvins kurortinį, konferencinį turizmą, o tai labai svarbu, nes Biržų kraštui, kaip ir visur Lietuvoje, reikia naujų darbo vietų.
R.šošič ligoninės vadovui I.Dorošui įteikė vandens lašo skulptūrėlę linkėdama, kad pirmasis lašas į gerų darbų versmę taptų kadaise garsėjusios Likėnų sanatorijos atgimimo pradžia.
Visi norintieji vėl gali mėgautis Likėnų parko biuvetėje čiurlenančiu mineraliniu vandeniu.
Proveržio reikėjo seniai
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pripažįsta, kad dėl netobulų sprendimų iš tiesų Likėnų reabilitacijos ligoninė, turinti natūralių gamtos resursų, buvo nepelnytai primiršta, tačiau dabar pats laikas susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. „širdį skauda, kai matai, kas liko… Kurortas čia turi būti atkurtas, kad žmonės galėtų gydytis, gėrėtis nuostabia gamta, pasisemti jėgų. Čia juk stebuklas. Likėnų parko pakraštyje, ties reabilitacijos ligoninės I korpusu, iš karstinio duburio kunkuliuojanti versmė duoda pradžią Smardonės upeliui, kuris įteka į Tatulos upę. Smardonės šaltinis – Likėnų kurorto pradžia. Taigi jis yra dabar mokslo ir poilsio objektas, kurį būtina prižiūrėti, išsaugoti“, – kalbėjo ministras ir susirinkusiems svečiams pažadėjo, jog stengsis padėti susigrąžinti prarastą vardą.
Pasak ligoninės personalo, jie kviečia visus norinčius atvykti į Likėnų reabilitacinę ligoninę gydytis, sustiprinti sveikatą, atgauti gerą savijautą ir darbingumą. Juk čia taikomi šiuolaikinės reabilitacijos metodai puikiai dera su senomis gydymo tradicijomis. Natūralūs faktoriai – mineralinės vonios ir gydomasis purvas – greta įprasto turi ir specifinį priešuždegiminį, kraujotaką gerinantį poveikį. Purvo terapija – vienas svarbiausių sanatorinio ir fizioterapinio gydymo būdų. Ji labai tinka raumenų, kaulų ir sąnarių ligoms gydyti, traumų pasekmėms šalinti, padeda sergant nervų sistemos ligomis.
Biržų rajono merė Irutė Varžienė sveikindama I.Dorošą su puikia pradžia prisipažino, kad tik išgirdusi, jog į svečius atvyksta naujasis ligoninės vadovas, situaciją vertino šiek tiek skeptiškai. „Nepasitikėjau, bet užteko kelių minučių pokalbio, jog suprasčiau, kad dabar jau tikrai kas nors rimto bus. Ir neapsirikau. Vos per kelis mėnesius renovuota mineralinio vandens biuvetė, o mintyse – tolesni plėtros planai. Likėnams kaip ir Biržams seniai reikėjo tokio veržlumo“, – teigia I.Varžienė.
Tuo tarpu Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė, teigė, kad jai, kaip panevėžietei, dar nuo vaikystės atmintyje Likėnai įstrigę kaip labai reikšminga vieta.
„Iš artimųjų nuolat tekdavo girdėti: štai, Likėnuose buvo, gydėsi, papuolė į Likėnus ir panašiai. Šiandien šventės metu nemažai sužinau ir manau, kad Likėnams, kaip kažkada Birštonui, taip pat atėjo savas laikas – atsiveria naujos galimybės. Labai daug viliuosi iš naujojo direktoriaus ir manau, kad iš tikrųjų surėmę pečius galime padaryti labai daug. Turiu pripažinti, jog turiu ir asmeninį interesą, kad jums sektųsi. Juk amžius bėga ir turbūt visi puikiai žino, kokios bėdos gresia daug sėdintiems bei mažai judantiems žmonėms. Tai ir pagalvojau, kodėl aš kasmet važiuoju po kelis šimtus kilometrų iki Druskininkų pailsėti ir pasisveikatinti, jei visai šalia mano kaimo yra puiki gydykla. Todėl šiemet, manau, reikės išbandyti“, – pažadėjo R.Juknevičienė.
Biuvetės atidarymo proga koncertavo Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus įkurta kapela „Jonė“ iš Jonavos. Kapeloje ir pats I.Dorošas (dešinėje) groja lūpine bei dumpline armonika.
„Nesiruošiu lenktyniauti, tik noriu priminti apie Likėnus“
Respublikinei Panevėžio ligoninei nuo liepos vadovauti pradėjęs Ivanas Dorošas turi ambicijų ją paversti pavyzdine. Maža to, ligoninės padaliniui Likėnų reabilitacijos ligoninei grąžinti buvusį prestižą ir prikelti ją kaip feniksą iš pelenų. Kaip sako pats direktorius, pirmas, impulsyvus, žingsnis žengtas – savaitės pradžioje duris atvėrė per rekordiškai trumpą laiką renovuotą ligoninės parko teritorijoje esanti biuvetė. Tačiau tai tik pradžia ir vadovas atvirai kalba apie planus renovuoti visą gydymo įstaigą. Tam 57 metų ortopedas traumatologas, akivaizdu, panaudos ne tik medicinoje ir vadyboje sukauptą profesinę patirtį, bet ir išskirtinę charizmą.– šimtas dienų, kaip esate naujasis ligoninės vadovas. Kaip jaučiatės?
– Man jos pralėkė nepastebimai, bet puikiai pamenu tą šiltą liepos antrosios dieną, kai atvykau čia dirbti. Atsakyti, daug ar mažai šimtas dienų, sunku. Bet kai apsidairau, aplink matau pokyčius, nesvarbu, kad jie nedideli. Man, kaip vadovui, labai pasisiekė. Atvykęs dirbti į Panevėžį iš Jonavos, radau užsispyrusią ir degančią noru daryti gera komandą. Man nuoširdžiai širdį glosto faktas, kad atėjęs dirbti į naują vietą radau daug bendraminčių, juk reikia pripažinti, kad visuomet, kai esi naujokas, pirmomis dienomis viduje virpa, bet čia pasijutau labai savas. Esu įsitikinęs, kad direktorius – kad ir koks genijus bebūtų, be profesionalaus, petys į petį dirbančio kolektyvo nieko nepasieks. O aš tokį turiu. Maža to, idėjas ir iniciatyvas palaiko ir valstybės, ir savivaldos atstovai. Bet, kaip sakoma, ligoninės direktorius turi būti geras strategas, ūkiškas ir gebėti žmones sutelkti bendram darbui.
– Užsiminėte, kad atnaujinta parko teritorijoje stovinti biuvetė, gavusi simbolinį pavadinimą „Vilties angelas“, yra tik mažas lašelis. Spėju, kad esate numatęs ir didesnių planų Likėnų reabilitacijos ligoninei…
– Didesnis lašas – visų sanatorijos korpusų renovacija. Darbai jau pradėti, tai ilgametis projektas, kuris jau trunka apie ketverius metus ir viliuosi, kad neprireiks dar tiek pat, kad būtų įgyvendintas iki galo. Žinoma, kaip visuomet tokiais atvejais viskas atsiremia į finansinius resursus, ambicingiems užmojams prireiks maždaug dešimties milijonų litų. Kaip tik šiuo metu kalbamės su Sveikatos apsaugos ministerija, kad šis procesas būtų paspartintas, kad žmonės galėtų šios įstaigos paslaugomis naudotis visu pajėgumu. Giliai širdyje viliuosi, kad viską pavyks įgyvendinti per artimiausius kelerius metus, nepaisant to, kad darbų čia apstu.
Tai, ką šiandieną matote, kalbu apie renovuotos biuvelės atidarymą, buvo labai spontaniškas, impulsyvus žingsnis. Tokiu būdu norėjome priminti ir patraukti tiek Vyriausybės, tiek ir ministerijos dėmesį, kad tas mažas taškelis Lietuvos žemėlapyje – Likėnai yra unikalus ir kupinas sveikatinimo resursų, kurie šiandien nėra išnaudojami.
– Kokios paslaugos yra teikiamos Likėnų reabilitacijos ligoninėje?
– Likėnuose gydomi judamojo aparato pažeidimai, nervų sistemos ligos, išsėtine skleroze, Parkinsono ligomis sergantys žmonės, pacientai po daugybinių kaulų lūžių bei stuburo operacijų ir taip toliau. Jiems teikiamo gydomojo purvo, mineralinių vandens vonių, povandeninio masažo, kinezitarepijos, ergoterapijos, fizioterapijos, funkcinės diagnostikos bei masažo paslaugos ir procedūros.
O ateityje tikiuosi, kad pavyks gauti licenzijas ir galėsime teikti paslaugas gastroenterologiniams ligoniams. Tiesa, norint pasiekti šiuos tikslus pirmiausia reikia sudaryti sąlygas – tiek buities, tiek pramogų, kitaip sakant, paslaugų paketą pakelti iki europinio lygio. Noriu, kad pacientai išeitų iš ligoninės nenusivylę, neišsineštų nuoskaudų. Suprantama, medicina tokia sritis, kurioje negali visiškai eliminuoti nesėkmės, klaidos galimybės. Mano tikslas – šią riziką sumažinti iki minimumo.
– Reikia pripažinti, kad pastarieji keleri metai Likėnų reabilitacijos ligoninei nebuvo patys lengviausi. Kiek šiuo metu čia dirba specialistų?
– Maždaug šimtas. Atrodytų visai nemažai, bet komandos trūksta. Kartu su Biržų rajono savivaldybe svarstome būdus, kaip į šį Dievo ir valdžios kraštą pritraukti gydytojus reabilitologus. Natūralu, kad gydytojai specialistai nesiveržia dirbti šiame krašte, nes negalime jiems pasiūlyti net apgyvendinimo sąlygų, juolab kad dirbti dažniausiai visi atvyksta šeimomis. Klausiate, kaip sulaikyti darbuotojus? Auksinis trejetukas – geru uždarbiu, sudarytomis sąlygomis darbui ir išplėtota rajono infrastruktūra. Sutinku, kad viena ligoninė šių tikslų nepasieks, todėl ieškome pagalbos ir savivaldybėje, kuri į mūsų išsikeltus tikslus žiūri labai palankiai.
– Daug kalbate apie ligoninės ateities perspektyvas. Norite įrodyti, kad Likėnų reabilitacijos ligoninė niekuo nenusileidžia Druskininkams, Birštonui ar net Palangai?
– Neketinu su niekuo lenktyniauti. Paprasčiausiai šiaurės rytų Lietuvoje yra vieta, kupina puikių žemės išteklių. Po truputį keliasi Anykščiai. Kodėl turėtų atsilikti Likėnai? Jūs tik pažiūrėkite, kokia čia aura. Kai pirmą kartą čia atvažiavau, pamačiau nuostabų parką ir „susirgau“ idėja jį padaryti atvirą ir, žinoma, visiems Lietuvos žmonėms. Juk reikia nepamiršti, kad net ir jūsų išvardinti kurortai bei sanatorijos, kurios teikia sveikatinimo paslaugas labai dažnai naudoja būtent Likėnų purvą įvairiausioms vonioms, būtent dėl jo specialių savybių ir gydomųjų galių. Tad kam žmogui iš šiaurės Lietuvos važiuoti kelis šimtus kilometrų pasisveikatinti, jei čia taip pat yra galimybių teikti tokias paslaugas.
Ir dabar savaitgaliais atvyksta nemažai žmonių pasisemti sveikatos iš Klaipėdos, Rygos ir daugelio kitų miestų. Pradžia yra, tereikia tik eiti pirmyn.
Truputis istorijos
Nuo seniausių laikų Likėnų kaimo vietovė buvo vadinta Smardone, Likėnais. 1587 m. minima prie Biržų veikusi gydykla, naudojusi Smardonės versmių mineralinį vandenį. Apylinkių gyventojai nuo seno žinojo šio vandens gydomąjį poveikį, atvykę maudydavosi valstiečių trobose įrengtuose kubiluose.
1816 m. vandens cheminę sudėtį pirmasis ištyrė fizikochemikas T. von. Grotthussas. 1890 m. Biržų gydytojo medicinos dr. L. Chodakausko rūpesčiu mineralinis vanduo buvo ištirtas Rygos politechnikos i-o laboratorijoje, o L. Chodakauskas Likėnų dvaro teritorijoje įrengė viešbutį ir gydyklos pastatą – pradėjo veikti kurortas.
XX a. 3-iame dešimtmetyje nustatyta, kad Smardonės dumblas ir gretimo durpyno durpės tinka gydymui. 1938 m. pagal architekto P.Viliūno projektą iškilo mūrinis dviejų aukštų pastatas ir birželio 15 dieną kurortas vėl atidarytas. Garsaus agronomo dėka J.Narušo buvo pasodintas 4 ha ploto parkas, kuriame atsiskleidė šaltinių aplinka.
1955 m. gydykla (1948-2002 m. vadinta sanatorija) rekonstruota, pradėjo dirbti ištisus metus. Po karo išplėstas gydomųjų ligų sąrašas.
2002 m. sanatorija pertvarkyta į reabilitacijos ligoninę, gydymas tapo labiau specializuotas. Taikomos šiuolaikinės reabilitacijos metodikos puikiai dera su ilgaamžėmis gydymo tradicijomis.
2010 m. birželio 1 d. Likėnų ligoninė buvo prijungta prie Panevėžio ligoninės ir tapo Panevėžio ligoninės filialas Likėnų reabilitacinė ligoninė.
Evelina Machova
“Lietuvos sveikata” nuotraukos
