Kyla ne tik sveikatos, bet ir socialinės problemos. Į šį ratą be išeities įtraukiami namiškiai ir artimieji, bendradarbiai ir net visa visuomenė. Pagalbos sulaukti nėra iš kur. Neužtenka slaugos įstaigų, profesionalių specialistų, neužtenka ir lėšų.
Lėtine ir progresuojančia liga sergančio žmogaus problemų neišspręs nei jis pats, nei jo artimieji. O lėtinė ir nuolat progresuojanti liga dažniausia būna vėžys. Jei ne vėžys, džiaugtis nėra kuo – tai Alzheimerio liga, progresuojantis artritas ir kt. Likęs gyvenimas tokiems pacientams nežada jokios šviesesnės properšos.
šiandien, kai reikia pagalbos sunkią negalią turinčiam žmogui, visa priežiūros našta užgula labai mažą artimųjų ratą. Dažniausiai tai būna moteris, neturinti pakankami žinių, o neretai ir fizinės sveikatos tai daryti. Mokslininkai nustatė, kad net ir išsivysčiusiose šalyse, sakykim JAV, daugiau kaip penktadalis šeimos narių turi išeiti iš darbo, kad užtikrintų savo mylimo ir artimo žmogaus slaugymą.
šalia fizinių ir moralinių nuostuolių šeimą ištinka ir finansiniai nepritekliai. Trečdalis nepagydomą ligonį turinčių šeimų išleidžia visas savo santaupas, o du penktadaliai net nuskursta. Taip atsitinka JAV, o Lietuvoje būna dar blogiau.
Blogiau būna ir tada, kai sunkią negalią turintis ligonis neturi artimųjų. Belieka remtis tik visuomene. O ar ji pasiruošusi šitai sunkiai misijai? O ar spės pasiruošti?
Norint užtikrinti Konstitucijos garantuojamą teisę į orią mirtį, užkirsti kelią fizinėms ir dvasinėms kančioms, neretai sąlygojančioms savižudybę, reikia plėtoti tinklą įstaigų ir tarnybų, kurios užkirstų kelią minėtoms visuomenės ir asmens problemoms.
Pasaulyje paslaugos, kurios teikiamos sunkią negalią turintiems asmenims, kai liga progresuoja ir numatoma gyvenimo trukmė trumpa, vadinamos paliatyviosios pagalbos paslaugomis. Šios pagalbos tikslas – kančios, o svarbiausia – skausmo malšinimas ir prevencija, kitų fizinių ir dvasinių problemų sprendimas.
Paliatyvioji pagalba jungia sveikatos priežiūros, socialines paslaugas, savanorių darbą bei dvasinę paramą. Tokiam kolosaliam darbui atlikti reikalinga atitinkama komanda. Ją mažiausiai sudaro keturi darbuotojai: gydytojas, slaugytoja, psichologas, socialinis darbuotojas. Psichologas reikalingas ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.
Užsienio šalyse net yra sukurtos ištisos gedėjimo tarnybos, kurios padeda šeimos nariams ir draugams pakelti sunkią artimo žmogaus netekties naštą.
Lietuvoje paliatyviosios priežiūros paslaugos dar nėra plačiai prieinamos. Dažniausiai tik pavienių entuziastų dėka vystoma ši paslauga. Štai tik Panevėžio apskrities viršininko administracija parengė Panevėžio apskrities paliatyvios priežiūros programą, kurioje numatyta plėtoti paliatyvios priežiūros paslaugų tinklą Panevėžio apskrityje. Ją finansavo Atviros Lietuvos fondas.
Panevėžyje labiausiai ir išvystyta paliatyvi priežiūra. Viešoji įstaiga „Integruotų sveikatos paslaugų centras“ jau keli metai teikia tokias paslaugas, ir savo veiklą plečia ir vysto toliau, be abejo, Panevėžio apskrities viršininko administracijos padedama ir palaikoma. Tiesiogiai šiai veiklai vadovauja apskrities gydytoja Raimonda Ulianskienė. Ji kuruoja specialistų ruošimą ir apmokymą, vykdo švietėjišką veiklą. Panevėžyje yra numatytas paliatyvios priežiūros vystymo planas iki 2010 metų.
„Sveikatos sodo“ inf.
