Pieš smėliu
Anot Smėlio terapijos centro įkūrėjos Jurgitos Minderytės, jos dovanojama speciali smėlio dėžė, ant kurios galima piešti, bus pirmoji Lietuvoje medicinos įstaigoje tokio pobūdžio terapija. Taip ji norinti atsidėkoti Panevėžio ligoninės specialistams už pagalbą kuriant Smėlio terapijos centrą.
„Autistai vaikai ir apskritai žmonės, turintys dvasinių problemų, Lietuvoje nėra reikalingi. Tačiau jiems padėti galima. Meno terapija yra labai veiksmingas terapinis gydymo būdas, todėl norėdama padėti tokiems vaikams, įkūriau Smėlio terapijos centrą. Prie šio centro įkūrimo konsultacijomis, kontaktais ir kitokia pagalba prisidėjo ir Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriaus specialistai, todėl pirmąją smėlio dėžę skiriu būtent šiai ligoninei“, – teigė J.Minderytė.
Piešti smėliu, anot J.Minderytės, yra labai paprasta: pasisėmus į delną smėlio jį pili ant stiklinės dėžės ir pirštais formuoji norimą vaizdinį, kuris atspindi žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus, prisiminimus.
Palikti likimo valiai
„Smėlis yra tokia medžiaga, su kuria dirbti gali visi: ir vaikai, negalintys valdyti pieštuko, ir net aklieji. Smėlio smiltelės stimuliuoja nervinius taškus, esančius pirštų pagalvėlėse, ir taip priverčia aktyviau dirbti smegenis. Smėlio terapija lavina motoriką, atstato kordinaciją ar tiesiog atpalaiduoja žmogų, pažadina jo jausmus. Smėlio pritaikymo galimybės terapijoje yra labai plačios“, – įsitikinusi moteris.
J.Minderytei piešimas smėliu iš pradžių buvo tik mėgstamas užsiėmimas, kuriuo užsikrėtė ir kiti. Pamačiusi, kad tai gali būti ir veiksmingas gydymo būdas, ji pradėjo taikyti šią meno terapiją dirbdama su įvairių raidos sutrikimų turinčiais vaikais.
Nors rezultatai akivaizdūs, ji pripažįsta, kad kol kas didelio sveikatos įstaigų susidomėjimo smėlio terapija nejaučianti.
„Jau metus bėgioju po įvairias sveikatos įstaigas ir bandau išjudinti šį klausimą, bet kol kas didelio susidomėjimo nėra. Vaikai, sergantys autizmu ir kitais raidos sutrikimais, dažnai yra genijai, bet liūdna, kad jie palikti likimo valiai“, – teigė J.Minderytė.
Gydanti muzika
Smėlio terapijos centro įkūrėja Psichiatrijos skyriui dovanojo ne tik specialią smėlio dėžę, bet ir nepamirštamą muzikinę popietę – jos piešiamus vaizdinius įgarsino dainininkė Neda Malūnavičiūtė ir kompozitorius perkusininkas Tomas Dobrovolskis. Skyriaus personalą ir ligonius jie užbūrė gyvai atliekamomis improvizacijomis.
Pasak N.Malūnavičiūtės, kur koncertuoti – pilnoje žiūrovų salėje ar ligoninės palatoje – didelio skirtumo nėra. Svarbiausia, kad klausytojai norėtų gyvos muzikos, o ne sintetinio produkto.
„Man net nekyla klausimų, ar apsimoka čia koncertuoti, ar ne. Jeigu negali padėti pinigais, o kažkokiu veiksmu, savo darbu, tai kodėl gi ne. Žmogus turėtų būti visai bejausmis, jeigu kviečiamas neprisidėtų prie tokios gražios akcijos“, – sakė žinoma atlikėja.
Jos ir T.Dobrovolskio kuriama muzika yra daugiau meditacinė, kviečianti pasinerti į apmąstymus, prisiminimus, ar tiesiog leidžianti pasimiršti, todėl tai irgi yra savotiška meno terapija.
Nedos teigimu, ekonominė krizė atnešė šiokių tokių teigiamų pokyčių ir kultūros srityje. Žmonės yra priversti rinktis, į kokį renginį ar koncertą jie norėtų, ir dažnai laimi ta kultūra, kuri žmogui kažką duoda daugiau nei tik gražus pasistaipymas scenoje.
„Mūsų kuriama muzika skatina žiūrovą mąstyti, įjungti savo vaizduotę. Su krize žmonės pasikeitė, jie ne kiek perkainojo savo vertybes, kiek išmoko atsirinkti, kas yra vertinga.
Žmonės pavargo nuo vartojimo, nuo visokių pupyčių ir lėkštų tekstų. Tikriausiai jau atsivalgė tos sintetikos, naftalininės muzikos, nes tai neveda į priekį. Dabar žmonės nori gyvumo ir natūralumo“, – teigė N.Malūnavičiūtė.
Lina DRANSEIKAITĖ
Andriaus Repšio nuotr.
