Nuomonė
Vakcina, esančia klinikinių tyrimų stadijoje, keli Lietuvos vaikai vakcinuoti vis tik buvo!
Tokie veiksmai vyko dar iki tol, kol vakcinos tyrimai su vaikais nebuvo atlikti ir skiepyti vaikų iki 16 m. nebuvo leista. Buvo vakcinuojami ne tik turintys gretutinių lėtinių susirgimų vaikai. Paskiepyti ir Comirnaty (Pfizer), ir Astra-Zeneka vakcinomis buvo ir aukšto sportinio meistriškumo vaikai neva todėl, kad turėjo vykti į varžybas. Tačiau užklausus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, „ar yra praktika tarptautiniu lygiu reikalauti vakcinuoti paauglius“, viceministras patikino, kad „vakcinavimas yra savanoriškas ir nėra privalomas jokioje šalyje bet kokio amžiaus asmenims. Vakcinavimas nėra ir negali būti privaloma sąlyga prieš sporto renginius nei tarptautiniu, nei nacionaliniu lygiu“. Dar daugiau, vienas visiškai sveikas, aukšto sportinio meistriškumo paauglys buvo vakcinuotas net neturėjęs planų artimiausiu metu vykti į sporto renginį.
Kaip bebūtų gaila, kol kas aiškėja faktai, kad mes turime pagrindo rimtai abejoti Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vakcinavimą. Prokurorų gautos informacijos dėka paaiškėjo, kad ne visi vaikų vakcinavimo faktai atsispinti Statistikos departamento duomenyse. Nustatyta, kad buvo atvejis, kuomet paskiepyta paauglė ir pirma, ir antra vakcinomis, tačiau tomis datomis Statistikos departamento lentelėje vakcinuotų vaikų iš viso nėra įrašyta. Kiti abejotini atvejai siejasi su bendra vakcinų apskaita, nes keliose situacijose savivaldybės informavo Prokuratūrą, kad pateikė klaidingus duomenis, tačiau taip ir lieka neaišku, kur vis tik dingo „nurašyta“ vakcina? Kas darė įrašą ir kodėl? Ar visuomenei užtenka paaiškinimo, kad įrašas dėl penkerių, dešimties metų vaiko tiesiog buvo klaidingas? Mano giliu įsitikinimu, Statistikos departamentas menkina savo reputaciją pristatydamas visuomenei klaidingus duomenis. Ir šiaip, įdomu, kiek Lietuvai kasmet kainuoja tokio Lietuvos statistikos departamento išlaikymas[1]? Šiuo metu Prokuratūra ir kitos institucijos tyrimą tęsia, tad siekiant išvengti, kad būtų pakenkta tyrimui, detalės kol kas liks neatskleistos.
SAM taktika: „Nieko negirdime, nieko nežinome, nieko nesakysime“
Jau daugiau kaip mėnesį Lietuvoje galioja prieštaringas sprendimas, leidžiantis skiepyti vaikus nuo 12 metų. Taip pat buvo priimtas absurdiškas leidimas vaikui pačiam kreiptis į savo gydytoją dėl vakcinacijos nuo COVID-19 ligos. Gavęs gydytojų konsiliumo pasirašytą dokumentą, jis gali savarankiškai registruotis skiepui ir pats atvykti į vakcinacijos centrą. Koks yra vaikų skiepijimo tikslingumas ir veiksmingumas? Kiek saugios yra vaikų skiepijimui tinkančios vakcinos ir ar jos apskritai yra praėjusios visus būtinus klinikinius tyrimus? Kaip turi būti sudaromi gydytojų konsiliumai vakcinavimo tikslingumui spręsti? Į šiuos klausimus Sveikatos apsaugos ministerija kalbėti nelinkusi. O anot ministro Arūno Dulkio, jam atrodo, kad „ir taip yra viešinama per daug duomenų, pvz. apie šalutinius vakcinų poveikius, kurie gali atgrasyti žmones nuo skiepijimo“.
Šiuos klausimus bandžiau užduoti ir kartu spręsti organizavęs susitikimą su SAM atstovais: ministru Arūnu Dulkiu, viceministru Aurimu Pečkausku, viceministre Danguole Jankauskiene, ministerijos kanclere Jurgita Grebenkoviene. Į susitikimą taip pat buvo pakviestas docentas, biomedicinos mokslų daktaras Rimas Jankūnas, stovėjęs prie Farmacijos įstatymo kūrimo ištakų. Po diskusijos paaiškėjo, kad ne viskas, ką mums bando pateikti oficialūs šaltiniai yra tiesa, o ministerija labiau linkusi laikytis trijų beždžionėlių taktikos: nieko negirdime, nieko nežinome, nieko nesakysime. Štai kokių perliukų pavyko sužinoti šiame susitikime.
Sąlyginė vakcinų registracija: nieko tokio, ar „žalios“ vakcinos požymis?
2020 m. gruodžio 21 d. Europos Komisija išdavė sąlyginį ir laikiną leidimą naudoti „Biotech“ ir „Pfizer“ skiepus. Tai reiškia, kad jie vis dar lieka klinikinių tyrimų stadijoje. Remiantis tuo, galima tvirtinti, kad visi Europos vaistų agentūros patvirtinti skiepai išlieka eksperimentiniai. Į klausimą, ar nėra taikoma speciali priežiūra asmenims, paskiepytiems eksperimentinėmis vakcinomis, ministras A. Dulkys atsakė, kad terminas „sąlyginė registracija“ neturi nieko bendro nei su leidimo laikinumu, nei sąlyginumu. Anot ministerijos atstovų, tai reiškia, kad „vakcina yra oficialiai užregistruota vaistinių preparatų registre, ji yra saugi ir, kad ja tikrai galima naudotis, kai dėl visuomenės sveikatai kylančių grėsmių reikia palengvinti ankstesnį prieinamumą prie vaistinių preparatų.
Vakcinų klinikiniai tyrimai dažniausiai yra keturių fazių ir atėjus į ketvirtą fazę yra priimamas sprendimas dėl vakcinos registracijos, įsitikinus, kad vaistas tikrai yra saugus, tad terminas „sąlyginis“ reiškia, kad toliau yra renkami duomenys apie vakciną, norint sudaryti dar platesnį vaizdą ir dar didesnį aiškumą, kad galima būtų patvirtinti vakcinos saugumą iki galo. Ministerijos atstovai bando įtikinti mus, kad po sprendimo naudoti vakciną, tyrimai nestabdomi, jog galima būtų dar labiau praplėsti supratimą apie vaisto saugumą ir jo naudojimą, kai yra priimamas sprendimas, kad vaistas yra saugus, tik tada jis yra leidžiamas į rinką naudojimui. Šiuo atveju būtent taip ir buvo, tai yra sprendimas dėl saugumo buvo priimtas.
Kaip yra iš tikrųjų. „Comirnaty“ vakcinos Europos Komisijos preparatų charakteristikų santraukos antrame priede, aprašant sąlygas ir apribojimus, nurodyta viena iš sąlygų, kad klinikiniai vakcinos tyrimai pasibaigs maždaug po 2 m. (2023 m. gruodžio 31 d.), o iki tol vakcinos registracija galios laikinai. Tiesa yra ta, kad dėl sudėtingų epidemiologinių sąlygų buvo pasinaudota vakcinų registracijos procedūrų išimtimis, o iš tikrųjų šios vakcinos neturi visų saugumo ir veiksmingumo duomenų, nes preparatas yra klinikinio tyrimo stadijoje. Mes nieko nežinome apie ilgalaikius vakcinų poveikius žmonių organizmui, o kuo greitesnė būna vakcinos registracija, tuo didesnės būna su jomis susijusios rizikos.
Neigiama organizmo reakcija po skiepo: „kokybės įrodymas“ ar kenksmingas šalutinis poveikis?
Šalutinių vakcinavimo poveikių registravimas yra koordinuojamas Vaistų kontrolės tarnybos, t. y. apie bet kokius pastebėtus reiškinius pranešama VKT, kuri tiekia ataskaitas ES struktūroms ir jos yra viešai prieinamos internete. Per 6 mėnesius Lietuvoje buvo užregistruota maždaug 4 000 pranešimų apie komplikacijas. Jie sutampa su ES vidurkiu ir sudaro apie 0,2 proc. nuo vakcinuotų žmonių skaičiaus.
Pasak ministerijos klerkų, reakcija į vakciną ne visuomet yra nepageidaujama, nes ji turi sužadinti imunitetą. Taip organizmas reaguoja į vakciną. Pasak SAM vadovų, karščiavimas, galvos skausmas, raumenų skausmas po vakcinos yra normalu, nes visi supranta, kad jeigu organizmas į vakciną nereaguoja, kyla klausimas dėl jos veiksmingumo.
Kaip yra iš tikrųjų. Farmacijos įstatymo preambulėje yra parašyta, kad nepageidaujama reakcija yra nenorimas neigiamas žmogaus organizmo atsakas į vaistinį preparatą. Šis terminas sumala į miltus visus SAM atstovų pasiteisinimus ir abejonių nelieka, kad bet koks šalutinis poveikis po vakcinos yra nepageidaujama organizmo reakcija į ją. Galbūt pagal komplikacijų skaičių ir atitinkame ES vidurkį, tačiau kiek žinome atvejų, kai paskiepyti žmones jautė neigiamus simptomus, bet apie juos niekam nepranešė? O tokių pažįstamų turime visi. Ką kalbėti apie tuos, kuriems po skiepų paūmėjo arba atsirado kitos ligos, juk oficialiai jos nėra siejamos su skiepijimu. Jeigu turėtume tikrą statistiką, skiepijimo poveikis organizmui atrodytų visiškai kitaip.
Vaikų skiepijimas: laikantis visų procedūrų ar atliekant eksperimentą?
Europos vaistų agentūra išdavė leidimą skiepyti vaikus nuo 12 metų tam tikromis vakcinomis šių metų gegužės pabaigoje, oficialus vaikų skiepijimas šalyje buvo pradėtas birželio 14 d. Iki to laiko skiepyti vaikus buvo galima tik off-label metodu, kai sprendimą dėl šalutinėmis ligomis sergančio vaiko vakcinavimo galėjo priimti tik gydytojų konsiliumas.
Ministerija teigia, kad Lietuvoje vaikai nebuvo skiepijami off-label metodu, o visi vaikai buvo skiepijami po birželio 14 d. Anot ministerijos, bet kuriam asmeniui vakcinos tikrai suteikia daugiau naudos negu žalos ir tai gali patvirtinti bet kuris profesionalus gydytojas.
Kaip yra iš tikrųjų. Vaikai Lietuvoje buvo pradėti skiepyti dar iki oficialaus Europos vaistų agentūros leidimo tai daryti. Dar daugiau, vaikai buvo skiepijami vakcinomis, kurios nebuvo pritaikytos vaikų skiepijimui ir po Europos vaistų agentūros leidimo išdavimo. Tai oficialiai patvirtino pati ministerija ir statistikos departamentas. „Jei vakcinacija buvo atlikta prieš EVA sprendimą, toks modelis taip pat yra įmanomas gydytojų konsiliumo sprendimu, kuomet šis preparatas, kaip ir bet kuris kitas vaistas, gali būti naudojamas off-label“ – anksčiau teigė sveikatos apsaugos ministro patarėja Aistė Šuksta. Keliu retorinį klausimą: kurį atsakymą, kaip tiesą, turi priimti Tauta? Ar galima rinktis pagal poreikį?
Remiantis dr. Rimo Jankūno pristatytos „Pfizer“ vakcinos veiksmingumo vaikams klinikinio tyrimo protokolo analizės duomenimis, paaiškėjo, kad vakcina suteikia realią apsaugą nuo COVID-19 šiek tiek daugiau kaip 1,5 proc. paskiepytų vaikų. O tam, kad galima būtų apsaugoti vieną vaiką nuo ligos, turi būti paskiepytas 61 vaikas. Šiek tiek daugiau kaip 1,5 proc. paskiepytų vaikų išvengė COVID-19, tačiau absoliuti dauguma turėjo neigiamų reakcijų skiepams. Dar daugiau, neskiepyti vaikai, užsikrėtę COVID-19, dažniausiai sirgo be komplikacijų. Kai kurie šalutiniai poveikiai vaikams po skiepų pasireiškė dažniau negu komplikacijos nuo COVID-19. Priminsiu gerą žinią, kad Lietuvoje nuo COVID-19 nemirė nei vienas vaikas iki 15 metų.
Ir diskusijai…
Europos Komisija nerekomendavo Lietuvai masinės vaikų vakcinacijos, visoms šalims buvo rekomenduojama spręsti šį klausimą pagal situaciją. Europos šalys, išanalizavusios vaikų skiepijimo privalumus ir trūkumus, rekomendavo skiepytis tiems vaikams, kurie turi sunkios COVID-19 ligos riziką: po organų transplantacijos, vėžio, sergantys dauno sindromu ir pan. Tuo metu Lietuvai, kaip visada, reikėjo bėgti prieš traukinį ir paversti šalies teritoriją skiepijamų vaikų eksperimentiniu poligonu.
Po tokių bejėgišku SAM vadovybės bandymų apginti savo nelogiškus sprendimus, susidaro įspūdis, kad Lietuvos žmonės yra laikomi kvailiais, kai vadovaujantis geriausiomis sovietinės nomenklatūros tradicijomis nuo piliečių yra slepiama tikra informacija, o bet kokie bandymai aiškintis tikrąją padėtį ir uždavinėti nepatogius klausimus vadinami kenkimu valstybei ir „antivakseriškumu“.
Jeigu valdžios atstovai pradėtų suprasti, kad jų užimamos pozicijos yra laikinos, jeigu jie gerbtų žmones, kuriems tarnauja, jeigu jie mokėtų kalbėtis, klausyti ir girdėti, tuomet ir Lietuvoje būtų mažiau skepticizmo COVID-19 atžvilgiu ir mūsų šalis solidariai galėtų atremti visą pasaulį užklupusią bėdą. Tačiau kol kas turime tai, ką turime, ir tikėtis žmogiškų sprendimų iš šios valdžios neverta.
Kreipiuosi į atsakingus SAM atstovus su klausimu: kodėl turime versti vakcinuotis piliečius bet kokia kaina, „išsukinėjant jiems rankas“, paminant konstitucines teises, laisves bei orumą, jei žinoma, kad vakcinos paskirtis – sušvelninti ligos formą, o ne apsaugoti nuo susirgimo? Tuo labiau, kad vakcinuotas asmuo, lygiai taip pat, kaip ir nevakcinuotas, gali užkrėsti kitus piliečius.
Nenuostabu, kad žmonės nepasitiki politikais, o juk būtent šiandien mes turėtume būti jiems atrama. Vietoje to, kad bandytų ieškoti prievartos priemonių – suskiepyti kuo didesnę visuomenės dalį – pirmiausiai siūlyčiau „išsišluoti savo kiemą“, kalbėti žmonėms žiūrint tiesiai į akis, padarius klaidą – prisipažinti, didinti valdininkų atvirumą ir atsakingumą ir neleisti augti žmonių pasipiktinimui, o kelti valdininkų sąmoningumą.
Seimo narys Aidas Gedvilas
Pixabay.com/whitesession nuotr.
